Automobilius pamilau dar net neišmokęs kalbėti. Šeimoje iki šiol prisimenama, kaip pamatęs klasikinius „Volkswagen“ modelius puldavau jiems iš paskos, o oru aušinamo opozicinio keturių cilindrų variklio garsą atpažindavau iš labai toli. Labiausiai traukė keistokas, kampuotas, tarsi „plyta ant ratų“ atrodęs pirmosios kartos „Volkswagen Transporter“ – ypač ankstyvieji variantai su padalintu priekiniu stiklu, dviejų spalvų kėbulu ir įspūdingu langų kiekiu.
Vėliau ilgai stebėjau daugybę gamintojo koncepcijų, kurios žadėjo šiuolaikišką legendinio mikroautobuso sugrįžimą. Nors realus modelis pasirodė gerokai vėliau, nei norėjosi, jis pagaliau tapo serijiniu. Pirmoji proga išbandyti keliams skirtą „Volkswagen ID. Buzz“ buvo viena laukiamiausių, o svarbiausia – automobilis šiuos lūkesčius išpildė.
„Volkswagen“ savaitei paskolino 2025 m. „ID. Buzz“, todėl galėjau su juo pagyventi kasdienybėje: pavežioti draugus, nuvažiuoti į fotosesiją prie jūros ir nuolat atsakinėti į praeivių bei kitų vairuotojų klausimus. Kur tik sustodavau, automobilis traukė dėmesį ir kėlė šypsenas. Grąžinti jį buvo nemaloniai liūdna.
Nuotaika ir dizainas: modernus mikroautobusas, kuris kelia šypseną
Praeities „hipių“ laikų mikroautobuso idėja šiandien atrodo visiškai kitaip: dabartinis modelis yra brangus, varomas elektra, o saugos įranga – nepalyginamai modernesnė. Mano bandytas automobilis buvo vieno elektros variklio „ID. Buzz 1st Edition“ su dviejų spalvų kėbulu (Mahi Green ir Candy White). Bandomojo egzemplioriaus kaina siekė apie 60 570 € (įskaičiuojant pristatymo mokestį, kuris sudarė apie 1 400 €).
Konfigūracija išlaiko klasikinę schemą – variklis gale ir galiniai varantieji ratai. Tačiau dabar galia visiškai kitame lygyje: 282 AG, t. y. maždaug šešis kartus daugiau nei senųjų modelių. Gamintojo nurodomas nuvažiuojamas atstumas su pilna įkrova – apie 377 km, bet per savaitę realiomis sąlygomis man pavyko lengvai viršyti šį skaičių. Įprastame miesto ir greitkelio režimų derinyje pasiekdavau maždaug 451 km viena įkrova, nors ir nevairuoju „taupiai“.
Įkrovimo parametrai taip pat aiškūs: didžiausia įkrovimo galia – iki 200 kW, o įkrovimas nuo 10 % iki 80 % trunka apie 26 minutes. Tai nėra išskirtinis rekordas, tačiau praktikoje – visiškai adekvatu tokio tipo šeimos elektromobiliui.
Per visą bandymo laiką stipriausias įspūdis buvo paprastas: „ID. Buzz“ kelia gerą nuotaiką. Pažvelgus į jį norisi šypsotis, o aplinkiniai reakciją dažnai atspindi tuo pačiu – žmonės mojuodavo, stabdydavo ir klausdavo, kas tai per modelis, kiek kainuoja, kaip važiuoja ir kiek nuvažiuoja. Mano automobilyje buvo elektrochrominis „Smart Glass“ stiklinis stogas ir šviesus „Dune“ salono apipavidalinimas, todėl net stovėjimas prie įkrovimo stotelės atrodė kaip poilsis jaukiai apšviestoje poilsio erdvėje.
Važiavimas: netikėtai malonus ir subalansuotas
Seni „Volkswagen“ mikroautobusai dažnai būdavo triukšmingi, vangūs ir grubūs dėl oru aušinamų variklių. Šiuolaikinis „ID. Buzz“ čia išsiskiria labiausiai. Po grindimis sumontuota 91 kWh baterija (naudinga talpa – 86 kWh), o ratų bazė siekia 323,9 cm, todėl automobilis turi „limuzino“ pojūtį ir erdvei, ir stabilumui.
Gale montuojamas elektros variklis automobilį judina stebėtinai energingai. Iš vietos jis startuoja taip, kaip įprasta daugeliui elektromobilių, tačiau dar labiau nustebino elgsena greitkelyje: lenkti norisi ir galima, net kylant į įkalnes. Nors tai nėra sportiškas automobilis, kėbulo svyravimai nedideli, posūkiuose jis klauso nuspėjamai, o vingiuotuose keliuose nejauti nei gremėzdiškumo, nei nesaugumo.
Reikėjo šiek tiek laiko priprasti prie „mikroautobusiškos“ sėdėsenos ir pojūčio manevruojant mažu greičiu, nes vairuotojas sėdi labai arti priekinių ratų. Visgi matomumas puikus, salonas atrodo šviesus ir „oras“ jame jaučiamas tiesiogine prasme.
Vieno pedalo važiavimo režimo „ID. Buzz“ neturi, nors daugeliui elektromobilių gerbėjų tai patinka. Tačiau perjungus stulpelyje į B režimą regeneracija natūraliai lėtina automobilį, ypač mieste, ir per bandymą ji grąžindavo juntamą energijos kiekį. Tai padeda ramiau vertinti ne patį didžiausią maksimalų nuvažiuojamą atstumą.
Vairuotojo pagalbos sistemos ir triukšmas greitkelyje
Visuose „ID. Buzz“ komplektacijų lygiuose numatytas platus aktyvios saugos ir pagalbos sistemų paketas. Jame yra „IQ Drive“ su „Travel Assist“ (2 lygio pagalba važiuojant greitkelyje, kai vairuotojas privalo laikyti rankas ant vairo), automatinio parkavimo pagalba su atmintimi ir priekiniai bei galiniai parkavimo jutikliai.
„IQ Drive“ veikia sklandžiai ir natūraliai, o funkcijų rinkinys apima adaptyvią pastovaus greičio palaikymo sistemą, eismo juostos palaikymo ir centravimo pagalbą, aklosios zonos stebėjimą bei automatinį avarinį stabdymą su pėsčiųjų ir dviratininkų atpažinimu. Važiuojant greitkeliu juntamas nemažas vėjo ir kelio triukšmas, tačiau pačios pagalbos sistemos per kelias ilgesnes keliones veikė nepriekaištingai.
Salonas ir erdvė: viena stipriausių „ID. Buzz“ pusių
Priekinėse sėdynėse abiejose pusėse įrengti labai plačiai reguliuojami atverčiami porankiai. Visas salono grindų plotas yra lygus, todėl bendras įspūdis dar labiau primena erdvią poilsio zoną. Standartiškai montuojamos 12 krypčių elektra valdomos, šildomos ir ventiliuojamos priekinės sėdynės yra minkštos, gerai prilaikančios ir „sosto“ tipo. Masažo funkcija nėra tokia, kad pakeistų profesionalą, tačiau net švelnus masažas ilgesnėje kelionėje malonus.
Dėl ilgos ratų bazės ir aukšto stogo vietos keleiviams netrūksta nė vienoje iš trijų eilių. Bandytame automobilyje buvo antros eilės suoliuko tipo sėdynė – ji padidina vietų skaičių iki septynių, tačiau tuo pačiu atima vidinius porankius antros eilės keleiviams.
Galinėse eilėse erdvės kiekis išsiskiria net tarp didelių šeimyninių modelių. Mano ūgis – apie 203 cm, o kojos ilgos, ir vis tiek galėjau patogiai sėdėti antroje eilėje už savo idealiai nusistatyto vairuotojo krėslo. Trečioje eilėje taip pat tilpau komfortiškai ir galėjau išsitiesti, nors mano bandytam automobiliui dar nebuvo atliktas gamintojo numatytas atnaujinimas, skirtas per didelei trečios eilės erdvei pakoreguoti.
Jei reikėtų rinkti transportą komandai, kurioje daug labai aukštų žmonių, „ID. Buzz“ tam tiktų idealiai – jis vienas geriausių pasirinkimų vežti iki septynių aukštaūgių keleivių be kompromisų dėl sėdėsenos.
Stiklinis stogas ir komplektacijų skirtumai
Elektrochrominis stiklinis stogas yra praktiškas sprendimas: pirštu perbraukus lubose esantį valdiklį, skaidrus stiklas tampa matiniai nepermatomas ir maloniai išsklaido saulės šviesą. Jei patinka šviesa salone, toks sprendimas tiks, tačiau reikia žinoti vieną dalyką – fizinės užuolaidėlės, kuri visiškai užtemdytų saloną, nėra.
Šis stiklinis stogas standartinis „1st Edition“ versijoje. Bazinėje „ID. Buzz Pro S“ komplektacijoje jo nėra, o „Pro S Plus“ lygyje tai papildoma opcija, kainuojanti apie 1 350 €.
Kas gali erzinti: valdymo logika ir kai kurie taupymo sprendimai
„ID. Buzz“ paveldėjo bendrą gamintojo elektromobilių valdymo filosofiją, todėl dalis sprendimų gali pasirodyti pernelyg išrankūs ar nepatogūs. Važiavimo pojūtis labai malonus, tačiau pats automobilis yra aukštas, o mano namų požeminėje aikštelėje lubos žemos. Bandžiau itin lėtai judėti stebėdamas šoną, kad nieko neužkabuočiau, bet vos kilstelėjau svorį nuo sėdynės norėdamas geriau matyti, automobilis automatiškai perjungė į stovėjimo režimą ir išsijungė – tai gamintojo įdiegta saugos funkcija. Daugeliu atvejų patogu, kad nereikia spausti užvedimo mygtuko, tačiau tokiose situacijose tai labiau trukdo nei padeda.
Multimedijos sistema iš esmės suprantama, kai reikia retkarčiais pakeisti nustatymus (pavyzdžiui, salono apšvietimą). Tačiau dažnai naudojamos funkcijos, tokios kaip ventiliatoriaus greitis ar sėdynių šildymas, paslėptos atskirame klimato meniu – važiuojant tam reikia daugiau dėmesio. Temperatūra ir garso garsumas reguliuojami tik lietimui jautriais slankikliais, kurie nėra patys tiksliausi. Panašiai ir vairo mygtukai – jie taip pat jautrūs lietimui, todėl pasitaiko netyčinių paspaudimų arba nevienodo reagavimo.
Klasikiniai mikroautobusai žavėjo daugybe langų ir net vadinamaisiais „safari“ tipo elementais, kai priekinio stiklo dalys atsiverdavo į išorę, suteikdamos daugiau „atviro oro“ pojūčio. Nors nesitikima, kad šiuolaikinis modelis turėtų tokį sprendimą, nuvilia tai, jog stiklinis „ID. Buzz“ stogas neatsidaro. Galiniai šoniniai stumdomi langai – graži aliuzija į klasiką, tačiau jų valdymas iš vairuotojo vietos keistai supaprastintas taupymo kryptimi: ant durų yra tik du langų jungikliai keturiems langams. Norint valdyti galinius, reikia paspausti „rear“ mygtuką ir tais pačiais dviem jungikliais reguliuoti jau galinius langus. Tai nėra problema, būdinga išskirtinai šiam modeliui, bet tokio dydžio šeimyniniame automobilyje toks sprendimas atrodo bereikalingai painus.
Prietaisų skydelis vizualiai atrodo neblogai, tačiau palietus kai kuriuos paviršius juntamas pigesnių, „tuštesnių“ medžiagų įspūdis. Taip pat pasigenda daugiau smulkių daiktadėžių ir nišų – jų norėtųsi didesniame šeimos automobilyje. Ne visuomet atrodo, kad salonas atitinka kainos lygį, bet net ir su šiais, iš esmės nedideliais trūkumais, „ID. Buzz“ man labai patiko.
Ar verta rinktis „Volkswagen ID. Buzz“
Ieškant visiškai objektyvaus patarimo pirkėjui, mano pozicija nebus neutrali – „ID. Buzz“ tiesiog paperka charakteriu. Tai vienas iš ryškiausią identitetą turinčių „Volkswagen“ modelių per ilgą laiką, o tokie dalykai kaip „charakteris“ ar „nuotaika“ skaičiais nematuojami.
Trijų eilių elektrinių automobilių pasirinkimas nėra didelis, bet konkurentų yra: tarp jų – „Kia EV9“ ir giminingas „Hyundai Ioniq 9“, taip pat labiau prabangią kryptį siūlantys „Volvo EX90“, „Rivian R1S“ ir „Lucid Gravity“. Iš vertės pusės logiškiausiai atrodo „Kia EV9“, jei svarbiausia – kuo daugiau automobilio už pinigus. Tačiau tiems, kurie jaučia nostalgiją klasikiniam mikroautobusui ir nori išskirtinio, šiuo metu rinkoje nėra nieko, kas taip tiesiogiai atkurtų tą idėją kaip „Volkswagen ID. Buzz“. Norėčiau galėti jį įpirkti ir pagrįsti, kodėl vienam žmogui reikia trijų eilių automobilio, nes šis modelis mane tikrai įtikino.
