Prieš kelis dešimtmečius viešumoje buvo išreiškiamos nuomonės, kurios šiandien skamba nepriimtinai. Viena tokių – 1984 metų laikraštyje publikuotas tekstas, kuriame autorius atvirai gynė vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Įdomu pažvelgti, kaip tokių straipsnių egzistavimas atskleidžia pasikeitusį požiūrį į saugų eismą ir visuomenės atsakomybę.
Nepagrįsti teiginiai apie vairavimą išgėrus
Teksto autorius, universiteto dėstytojas, dalijosi savo kelių dešimtmečių patirtimi – esą jis nuolat vairuoja išgėręs ir iki šiol nepatyrė nei avarijų, nei buvo sulaikytas. Remdamasis savo ir artimųjų pavyzdžiais, jis nematė problemos vairuoti išgėrus ir tikino, kad tokia praktika vyrauja jo aplinkoje. Jo nuomone, laikantis atsakomybės taikant nuosaikumo principą, vairavimas apsvaigus esą nėra kenksmingas, todėl pabrėžė, jog griežtesnės alkoholio vartojimo taisyklės tik skatina jaunuolių norą rizikuoti.
Alkoholio vartojimas ir eismo saugumas
Autorius aiškino, kad dauguma nelaimių, susijusių su alkoholiu, įvyksta dėl jaunų, patirties neturinčių vairuotojų. Savo vaikystės prisiminimais jis bandė pagrįsti nuomonę, kad ankstyvas ir nuosaikus alkoholio vartojimas esą padeda išsiugdyti atsargumą. Viena esminių jo minčių buvo: jei nuo mažens alkoholio kultūra perteikiama palankiai, visuomenė tampa atsakingesnė ir eismo įvykių mažėja.
Europietiškos normos kaip argumentas
Autorius taip pat rėmėsi populiaria argumentacija apie tai, kad kai kuriose Europos šalyse nėra griežtų alkoholio apribojimų ir dalyje kelių nėra ribojamų greičių, tačiau čia avaringumas dėl girtavimo esąs mažesnis. Vis dėlto jis pripažino, kad nusižengusius vairuotojus ten baudžia griežtai, tačiau vis tiek gynė mintį, kad laisvesnis požiūris į alkoholį suderinamas su didesne asmenine atsakomybe.
Nesėkmingi bandymai pateisinti rizikingą elgesį
Pagrindinė teksto prieštara slypi tame, jog siūloma leisti vairuoti apsvaigus visiems, kas nebuvo nutverti nusižengus. Tai reiškia, kad būtų baudžiami tik tie, kuriems nepasiseka būti sučiuptiems, o likusieji galėtų tęsti tokią praktiką. Ryškus šio požiūrio trūkumas: statistika aiškiai rodo, kad girtas vairavimas didina avarijų ir aukų skaičių. 1980 metais buvo užfiksuota apie 28 000 eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės dėl vairuotojų išgėrimo, o 1986 metais, po laikino sumažėjimo, šis skaičius vėl išaugo iki 23 990.
Asmeninė atsakomybė ir visuomenės reakcija
Išskirtinai atsainus požiūris į savo pažeidimus turėjo pasekmių – netgi pačio autoriaus aplinka išreiškė pasipiktinimą. Kai kurie bendruomenės nariai įvertino, jog tokia pozicija nedera su švietimo įstaigos darbuotojo atsakomybe, o viešas prisipažinimas lėmė jo pasitraukimą iš vietos švietimo tarybos. Tokie atvejai aiškiai rodo, kaip kinta visuomenės tolerancijos ribos ir požiūris į viešą asmeninę atsakomybę.
Eismo kultūros pokyčiai
Praėjusių dešimtmečių pavyzdžiai liudija ryškų požiūrio į saugų eismą pokytį. Šiandien visuomenėje daug labiau akcentuojama būtinybė laikytis taisyklių ir saugoti vieni kitus kelyje, todėl senųjų laikų viešos kalbos, ginančios vairavimą išgėrus, atrodo atsilikusios. Nauji duomenys, teisės aktai ir kultūriniai pokyčiai lėmė, kad viešas tokių pozicijų gynimas tapo beveik neįsivaizduojamas.
- Atsakomybės už eismo saugumą suvokimas stipriai išaugo.
- Girtų vairuotojų keliamą grėsmę liudija realūs statistiniai duomenys apie žuvius ir sužeistuosius.
- Vieši pasisakymai, nuneigiantys saugaus eismo svarbą, dažnai susilaukia aiškios visuomenės kritikos.
- Alkoholio vartojimo kultūra keitėsi drauge su bendruomenės vertybėmis ir lūkesčiais.
Akivaizdu, jog nors požiūriai į alkoholį ir vairavimą anksčiau buvo liberalesni, šiuolaikinė eismo kultūra remiasi faktiniais duomenimis ir aiškia nuostata – vairuoti apsvaigus yra nepriimtina. Šie pokyčiai prisidėjo prie bendro eismo saugumo didėjimo ir daugiau sąmoningumo keliuose.
