Vasaros dienomis dažnai galime pastebėti, kad kelio danga iš tolo atrodo tarsi šlapi ar net žvilgantys balos plotai, nors iš tikrųjų joje nėra nė lašo vandens. Tokį reiškinį patiria daugelis vairuotojų, tačiau ne visi žino, kas iš tiesų sukelia šią optinę apgaulę.
Kas lemia kelio dangos „drėgmės“ iliuziją karštomis dienomis
Kai kelio paviršius įkaista nuo saulės, jis išspinduliuoja didelį kiekį šilumos, kuri net ir vakare, orui pradėjus vėsti, neiš karto dingsta. Tokiu atveju oro molekulės arti žemės yra pasiskirsčiusios neįprastai: apačioje jaučiasi šiltesnio, retesnio oro sluoksnis, o viršuje išlieka tankesnis ir vėsesnis oro sluoksnis. Dėl šio sluoksniavimo susiformuoja vadinamasis inversijos sluoksnis.
Įprastai šviesos spinduliai nuo kelio paviršiaus nukreipiami tiesiai mūsų akims, todėl matome pačią dangą. Tačiau esant inversijos sluoksniui, šviesos kelias pasikeičia: spinduliai, susidūrę su skirtingomis oro sluoksnių savybėmis, keičia kryptį ir užsilenkia aukštyn. Šviesa nuo karšto oro sklinda sparčiau, o vėsesniuose sluoksniuose – lėčiau, todėl spinduliai refrakcijos metu nukrypsta. Rezultatas – į akis patenkanti šviesa kuria vandens paviršiaus žvilgėjimą imituojantį efektą, panašų į tai, ką stebime žvelgdami į balą ar ežero paviršių.
Kaip susidaro ir pranyksta šis reiškinys
Toks optinis reiškinys nėra ilgalaikis – jis išnyksta atvėsus oro temperatūrai arba apsiniaukus. Vykstant konvekcijai, karštas oras aktyviai kyla aukštyn, vėsta ir traukiasi, todėl šilumos energija palaipsniui perduodama vėsesniems sluoksniams. Kelio paviršiui atvėsus bei praradus sukauptą šilumą, inversijos sluoksnis mažėja ir iliuzija išnyksta. Paprastai šį reiškinį galima stebėti tik saulėtą, ilgą ir karštą dieną, kai saulė spinduliuoja tiesiai ant kelio ir išsaugo jo paviršiuje sukauptą šilumą.
Kitos inversijos sluoksnio formos gamtoje
Panašų reiškinį galime pamatyti ir priešingoje situacijoje – kai vėsus, drėgnas oras yra užsilaikęs arčiau žemės, o aukščiau – šiltesnis oro sluoksnis. Tokiais atvejais susidaro migla arba rūkas. Vėsesnės oro masės, esant didesniam slėgiui, užstringa po šiltesniu oro sluoksniu, o joje susikaupusi drėgmė kondensuojasi į smulkias vandens lašelių sankaupas. Todėl tvenkiniuose ar ežeruose, ypač rytais, galime matyti rūką, susikaupiantį virš vandens paviršiaus, kuomet vanduo praranda šilumą, o aplinkui formuojasi vėsus, drėgnas oro sluoksnis po šiltesniu.
