Superautomobiliai vis dar moka uždegti vaizduotę – tai technikos ir dizaino vitrinos, kurios traukia ir jaunesnius, ir patyrusius entuziastus. Visgi tokių naujų, plačiai atpažįstamų modelių rinkoje mažėja, todėl vis rečiau atsiranda automobilių, kurie natūraliai tampa „plakato verti“ ir atsiduria ant vaikų ar jaunimo sienų. Tai ypač jaučiama, kai vietoje realių modelių vis dažniau pasirenkami sukurti, tikrovėje neegzistuojantys automobilių vaizdai.
Diskusijoje su skaitytojais apie tai, kuri markė turėtų imtis kurti naują superautomobilį, atsakymai svyravo nuo realistiškų „halo“ klasės projektų iki minčių prikelti seniai išnykusius gamintojus. Žemiau – gamintojai, kuriuos automobilių mėgėjai dažniausiai įvardijo kaip labiausiai vertus sugrįžti su nauju ryškiu, plačiai atpažįstamu superautomobiliu.
Gamintojai, kurių naujo superautomobilio labiausiai tikisi entuziastai
Cadillac
Viena idėja buvo paprasta: aukščiausio našumo „Corvette C8 ZR1“ koncepciją buvo galima perkurti į „Cadillac“ – su išskirtiniu kėbulu ir aiškiai „halo“ rolę atliekančiu sportiniu modeliu. Mintis paremta tuo, kad prekės ženklui tai būtų buvusi itin palanki proga turėti vieną flagmaną, kuris stiprina visos markės įvaizdį ir sutelkia dėmesį į sportines ambicijas.
Jaguar
„Jaguar“ atžvilgiu nuomonės skambėjo tiesiai: markei reikia aiškaus, drąsaus vėliavnešio. Buvo prisimintas C-X75 projektas – kaip pavyzdys, kad idėjų ir potencialo netrūko, tačiau trūko ryžto iki galo realizuoti. Lūkesčiai tokie, kad naujas modelis turėtų būti be kompromisų: ryškios išvaizdos, su viduryje montuojamu varikliu ir akivaizdžiai orientuotas į įvaizdį bei rezultatus, o ne į santūrumą.
Lexus
„Lexus“ paminėtas dėl LFA palikimo. Šis modelis kai kam tapo įrodymu, ką gamintojas gali pasiekti, kai projektas vystomas maksimaliai ambicingai. Todėl laukiamas „tęsinys“ – naujos kartos superautomobilis, kuris atkartotų LFA idėją: unikalus charakteris, aukštas inžinerinis lygis ir aiški emocinė vertė.
Toyota
Įdomu tai, kad tarp siūlymų buvo ir priešinga kryptis: vietoje dar vieno superautomobilio – sukurti masiškesnį, labiau įperkamą, bet labai galingą sportinį modelį. Kaip alternatyva įvardyta mintis LFA idėją „nuleisti ant žemės“: vietoje egzotiškų sprendimų ir itin reto V10 – pasitelkti įprastesnes medžiagas bei V8 variklį su priverstiniu įpūtimu, taikant 550–600 AG galią, ir tokį automobilį sieti su „Supra“ vardu.
Siūloma tokio formato kaina buvo apie 95 000 eurų – tai, pagal šią logiką, galėtų tapti itin paklausiu, nes įperkesniu, bet vis tiek išskirtinai efektyviu sportiniu automobiliu. Tuo pačiu teigta, kad V10 tipo sprendimas turėjo likti labiau demonstracinis: pagaminti tik labai ribotą kiekį (5–10 vienetų) ir jų neparduoti, o pasilikti kaip markės technologinę vizitinę kortelę.
BMW
„BMW“ entuziastai įvardijo kaip gamintoją, kuris jau seniai sukasi ištvermės lenktynių aplinkoje ir turi patirties, tačiau anksčiau neišnaudojo progos, kai rinkoje dominavo hibridinių superautomobilių banga. Šiuo požiūriu „i8“ paminėtas kaip neišpildyta galimybė, o išvada paprasta: markei vertėtų dar kartą mėginti sukurti tikrą, į aukščiausią lygą orientuotą superautomobilį.
Lancia
„Lancia“ priminta kaip markė, kuri kadaise garsėjo itin patraukliais automobiliais, o vėliau jos identitetas išbluko. Siūlomas kelias – sugrįžti su stilingu 2+2 kupė, kuris įkvėpimo semtųsi iš 7-ojo dešimtmečio dvasios, bet technologiškai būtų šiuolaikiškas. Kaip tikslas minėta apie 500 AG galia, o praktiškas argumentas – naudoti koncerno platformas ir agregatus, kad didžioji mechanikos dalis būtų racionaliai sukomplektuota, o biudžetas galėtų būti nukreiptas į išskirtinį kėbulo dizainą.
Alpine
„Alpine“ atveju akcentuotas kontrastas: yra aukščiausio lygio automobilių sporto dalyvavimas, tačiau gatvės modelių gama, pasak nuomonės autorių, per siaura ir nepakankamai ambicinga. Lūkestis toks, kad gamintojas, turėdamas sportinę kompetenciją, turėtų ją aiškiau parodyti ir serijiniame „halo“ tipo automobilyje.
Hyundai, Kia ir Genesis
Šios grupės markės paminėtos kaip brandžiai atrodančios ir kuriančios gerą kainos bei galimybių santykį. Nuomonė tokia, kad jos turi visas prielaidas sukurti „kasdienį superautomobilį“ – modelį, kuris būtų pakankamai patikimas ir praktiškas važinėti įprastai, bet tuo pačiu siūlytų išskirtinį našumą. Idėjiškai tai lyginta su formule, kuri kadaise leido išsiskirti NSX: superautomobilio pojūtis, bet labiau pasiekiama kaina nei tiesioginių konkurentų.
Jensen
Tarp siūlymų atsirado ir seniai išnykęs vardas – „Jensen“. Paminėta, kad markė kadaise turėjo įsimintinų V8 automobilių, ypač „Interceptor“, o vėliau buvo ir mažiau žinomas bandymas sukurti kabrioletą S-V8, kurio gamyba sustojo dėl praktinių problemų – pavyko užbaigti tik apie 20 automobilių. Noras paprastas: atgaivinti „Jensen“ vardą naujame superautomobilyje, išlaikant „žalią“, mechaniškai galingo V tipo variklio charakterį.
Mazda
„Mazda“ siūlyta kaip gamintojas, kuris galėtų išskirtinai atsiskirti nuo konkurentų rotaciniu sprendimu. Buvo pateikta idėja kurti superautomobilį bendradarbiaujant su rotorinių variklių entuziastu Robu Dahmu, kaip atspirties tašką imant jo sukonstruotą apie 895 kW (1200 AG) variklį ir adaptuojant jį taip, kad būtų patikimesnis. Kaip kryptis minėtas keturių rotorių variantas – simbolinis „atsisveikinimas“ su grynai vidaus degimo varikliais.
Ford
„Ford“ atžvilgiu iškelta mintis grįžti prie superautomobilio, kuris nebūtų vien kolekcininkų žaislas. Kaip atskaitos taškas paminėtas ankstesnis „GT“ modelis, kurio kaina tuo metu buvo apie 142 000 eurų. Lyginant su tuo laikotarpiu įprastomis prabangių sedanų kainomis, toks automobilis teorijoje dar galėjo būti pasiekiamas žmogui, kuris sąmoningai taupo ir keičia prioritetus.
Kontrastas – vėlesnė „GT“ karta startavo maždaug nuo 332 000 eurų, todėl daugumai tai liko ne realus tikslas, o tik svajonė. Išvada: gamintojui vertėtų sukurti „įperkamesnį“ superautomobilį ir kartu neriboti gamybos apimčių taip stipriai, kaip tai buvo daroma anksčiau.
Nė vienas gamintojas
Buvo ir kategoriška pozicija, kad naujų superautomobilių apskritai nereikia. Argumentas – rinkai svarbiau įperkami, naudingi ir racionalūs automobiliai, kurie gamintojams atneša pelną, o savininkams suteikia realią vertę. Tokiu požiūriu dar vienas ekstremalios galios modelis, kurį gali įpirkti tik labai maža dalis žmonių ir kuris dažnai tampa kolekcijos eksponatu, nėra tai, ko labiausiai reikia šiandienos vairuotojams.
Dažniausiai kartojami lūkesčiai, kokio superautomobilio trūksta
- Aiškaus „halo“ modelio, kuris būtų lengvai atpažįstamas ir formuotų markės įvaizdį.
- Didesnio prieinamumo: sportinio automobilio, kuris būtų realiai pasiekiamas ne tik kolekcininkams.
- Drąsesnių sprendimų: išskirtinio dizaino, netipinių variklių koncepcijų ar ryškios techninės idėjos.
- Nuoseklumo: kad ambicingi projektai nebūtų paliekami prototipų ar ribotų demonstracijų lygyje.
