Jei kada nors grįžęs prie pastatyto automobilio įjungei automatinės pavarų dėžės svirtį iš „P“ padėties ir išgirdai garsų dunkstelėjimą, o automobilis staigiai trūktelėjo – tai dažnas ženklas, kad stovėjimas ant įkalnės ar nuokalnės apkrovė pavarų dėžės fiksavimo mechanizmą. Automobiliuose su tradicine pavarų svirtimi kartais jaučiamas ir papildomas pasipriešinimas bandant perjungti iš „P“. Paprastai tai reiškia, kad vadinamasis fiksavimo kaištis sunkiau atšoka iš savo vietos.
Kaip veikia pavarų dėžės fiksavimo kaištis
Automatinėje pavarų dėžėje „P“ padėtis nėra atskiras stabdis. Už automobilio „užrakinimą“ dažniausiai atsakinga nedidelė metalinė detalė – fiksavimo kaištis. Perjungus į „P“, jis įsiremia į krumpliaratį ant pavarų dėžės išėjimo veleno ir mechaniškai neleidžia velenui suktis. Kitaip tariant, kai automobilis stovi ant šlaito ir nėra įjungtas stovėjimo stabdis, šis mažas kaištis gali tapti vienintele kliūtimi, kuri sulaiko automobilį nuo nuriedėjimo dėl gravitacijos.
Nors gedimai nėra itin dažni, fiksavimo kaištis gali lūžti arba būti pažeistas. Tokiu atveju automobilis gali pradėti riedėti, o remontas dažniausiai būna brangus, nes tenka ardyti pavarų dėžę ir keisti sulūžusią detalę. Papildomai problemų gali sukelti ir į vidų patekusios metalo nuolaužos.
Stovėjimo stabdis nėra tik „avarinis“
Kasdienėje kalboje stovėjimo stabdis dažnai vadinamas ir avariniu, nes tai atskira sistema, kuri tam tikrais atvejais gali padėti pristabdyti automobilį, jei pagrindiniai stabdžiai sutriktų. Vis dėlto pagrindinė paskirtis yra kita – patikimai užfiksuoti automobilį stovint, ypač ant įkalnės ar nuokalnės, ir nenuvaryti visos apkrovos pavarų dėžės „P“ mechanizmui.
Kodėl verta tikrinti stovėjimo stabdį
Automobiliuose su automatine pavarų dėže stovėjimo stabdis neretai naudojamas per retai. Dėl to mechanizmas gali pradėti strigti, o trosui ar kitoms dalims gali prireikti reguliavimo, kad stabdis laikytų tvirtai. Todėl prieš pradedant pasikliauti šiuo sprendimu kaip pagrindine apsauga nuo pavarų dėžės apkrovų, verta periodiškai įsitikinti, kad stovėjimo stabdis iš tiesų veikia.
- Pasirink šlaitą, kuriame nėra eismo ir kitų automobilių.
- Perjunk pavarų dėžę į neutralią padėtį.
- Įjunk stovėjimo stabdį.
- Atleisk įprastą stabdžio pedalą ir stebėk, ar automobilis nejuda.
- Jei automobilis rieda, stovėjimo stabdžiui gali reikėti reguliavimo arba remonto.
Kai kurie vairuotojai laikymą bando ir kitu būdu: įjungę pavarą, užtraukę stovėjimo stabdį ir labai nežymiai paspaudę akceleratorių. Esminė mintis ta pati – pirmiausia reikia įsitikinti, kad stovėjimo stabdis realiai „laiko“ automobilį.
Taisyklinga seka statant automobilį ant šlaito
Kad pavarų dėžės fiksavimo kaištis netaptų pagrindine atrama, stovėjimo stabdį verta įjungti dar prieš atleidžiant įprastą stabdžio pedalą. Tuomet automobilio svoris „atsiremia“ į stovėjimo stabdį, o tik po to galima ramiai perjungti į „P“.
Jei vairuoji automobilį su mechanine pavarų dėže
Mechaninė pavarų dėžė neturi tokio fiksavimo kaiščio kaip automatinė, todėl nėra rizikos pažeisti būtent šį mechanizmą. Vis dėlto geri parkavimo įpročiai ir čia išlieka svarbūs, ypač statant automobilį ant nuokalnės ar įkalnės.
Parkavimas nuokalnėje ir įkalnėje
Statant automobilį nuokalnėje, praktika paprastai tokia: pasukti ratus link kelkraščio ir palikti įjungtą atbulinę pavarą, tada įjungti stovėjimo stabdį ir tik po to palikti automobilį. Jei automobilis stovi įkalnėje, ratus verta pasukti nuo kelkraščio kryptimi ir leisti automobiliui labai nežymiai pajudėti atgal, kol jis atsiremia į kelkraštį. Tuomet variklį galima išjungti paliekant įjungtą pirmą pavarą atleidus sankabą.
Net ir su mechanine pavarų dėže stovėjimo stabdį verta naudoti kaip papildomą apsaugą, ypač ant šlaito. Pavarų svirtis teoriškai gali būti netyčia pajudinta ir automobilis liktų neužfiksuotas, todėl dvigubas „užrakinimas“ yra saugesnis sprendimas.
