Fabio Quartararo patirta techninė nesėkmė praėjusio savaitgalio lenktynėse buvo vienas skaudžiausių vaizdų, kokį teko matyti motociklų sporte. 2025-ieji man tapo metais, kai vis rimčiau įsitraukiau į „MotoGP“ pasaulį: dažniausiai palaikiau Marcą Marquezą, nes smagu stebėti ryškiai dominuojantį sportininką, kuris trasoje atrodo kaip lyderis, o ne „blogiukas“. Visgi nuo vaikystės turiu ypatingą silpnybę „Yamaha“ motociklams, todėl Quartararo pasirodymas sekmadienį suteikė tikrą pakilimą.
Iki lemtingos akimirkos jis važiavo taip, kaip iš čempionato lygio sportininko ir tikiesi: užtikrintai, švariai ir greitai. Quartararo pirmavo, o jo mėlynas „Yamaha“ su „Monster“ simbolika tolstant nuo varžovų atrodė ne tik greitas, bet ir stabilus. Vienu metu jo pranašumas siekė apie 4,5 sekundės, ir atrodė, kad šį kartą iniciatyva – jo rankose.
Kas nutiko lenktynėse
Laiminga eiga baigėsi staiga ir nepriklausė nuo paties sportininko. Quartararo finišo nepasiekė dėl techninio gedimo: užsifiksavo galinės pakabos aukščio reguliavimo mechanizmas (galinės dalies „ride-height“ įtaisas). Dėl to galinė pakabos dalis nusileido, o motociklo svorio paskirstymas ir valdymo charakteristikos, kurios paprastai yra preciziškai suderintos, akimirksniu tapo netinkamos normaliam važiavimui.
Nors Quartararo bandė priversti sistemą atsijungti, to padaryti nepavyko. Galiausiai jis buvo priverstas išvažiuoti iš trasos, sustabdyti motociklą ir, visiškai suprantamai, palūžo emociškai – toks scenarijus sportininkui reiškia ne klaidą, kurią galima išanalizuoti, o šansą, kuris tiesiog atimamas.
Kodėl tai buvo ypač skaudu
Kalendoriuje prieš šias lenktynes buvusiame etape Le Mane Quartararo jau patyrė nusivylimą: startavęs iš „pole“ pozicijos, jis krito. Tai buvo skaudi savaitgalio pabaiga, tačiau tokiais atvejais bent jau išlieka aiškus paaiškinimas – klaida, padangų būklė ir situacija posūkyje, kurią galima peržiūrėti, įvertinti ir iš jos pasimokyti.
Mechaninis gedimas yra visai kito pobūdžio smūgis. Kai problema kyla ne dėl sportininko sprendimų ar technikos, nelieka ir akivaizdaus kelio „ką patobulinti“. Nėra ką išgryninti stabdant, nėra ko koreguoti trajektorijose – tiesiog sugedo mazgas, nuo kurio priklauso motociklo elgsena.
Rezultatas, neatspindėjęs realaus tempo
Šį kartą Quartararo padarė viską teisingai, tačiau už pasirodymą taškų negavo. Jis buvo priekyje, kontroliavo tempą ir faktiškai laikė varžovus už nugaros, kol vienas techninis sutrikimas per akimirką viską panaikino. Ypač karti tokios baigties dalis – tai nebuvo jo kaltė, o lenktynių savaitgalis baigėsi taip, lyg visos pastangos nieko nereiškė.
Stebėti, kaip lyderiaujantis sportininkas priverstinai pasitraukia dėl gedimo, visada sunku, tačiau šį kartą tai atrodė išskirtinai žiauru. Jei žiūrovui tai buvo skaudu matyti, galima tik įsivaizduoti, kaip tai turėjo jaustis pačiam vairuotojui trasoje.
