Dar visai neseniai astronomai įspėjo, kad intensyviai į orbitą keliami ryšio palydovai apsunkina dangaus stebėjimus. Dabar matyti ir kita medalio pusė: suaktyvėjusi Saulė bei geomagnetinės audros pradeda realiai trumpinti žemai skriejančių „Starlink“ palydovų naudojimo laiką.
Geomagnetinės audros trumpina „Starlink“ palydovų gyvavimo pabaigą
Mokslininkai nustatė, kad geomagnetinių audrų metu dalies „Starlink“ palydovų „paskutinės dienos“ sutrumpėja kelis kartus. Vietoje maždaug 15 dienų, per kurias palydovo orbita galutinai suyra ir jis sudega atmosferoje, šis etapas kai kada trunka tik apie 5 dienas.
Palydovui artėjant prie eksploatacijos pabaigos, jo orbita ima sparčiai leistis, kol aukštis sumažėja žemiau maždaug 459 km. Tokiame aukštyje atmosfera jau pakankamai tanki, kad ryškiai padidintų pasipriešinimą: palydovas lėtėja, praranda aukštį ir galiausiai sudega įskriedamas į tankesnius atmosferos sluoksnius.
Saulės aktyvumo pikas didina atmosferos pasipriešinimą
Šį procesą greitina Saulės aktyvumo maksimumas – maždaug kas 11 metų pasikartojantis laikotarpis, kai suintensyvėja išsiveržimai Saulės paviršiuje. Tokių reiškinių sukeltos geomagnetinės audros įkaitina viršutinius atmosferos sluoksnius, jie išsiplečia, ir dėl to didėja atmosferos pasipriešinimas žemoje orbitoje skrendantiems objektams.
Problema tampa masto klausimu
Pavieniai sudegantys palydovai nebūtų didelė bėda, tačiau „Starlink“ atveju tai virsta masto problema. Orbitoje jau yra apie 7 000 „Starlink“ palydovų, o ilgalaikis tikslas – valdyti iki 42 000 palydovų žvaigždyną. Esant tokiems skaičiams, sudegimai atmosferoje tampa kasdieniu reiškiniu, o jeigu „pabaigos“ etapas paspartėja tris kartus, bendras į atmosferą patenkančių medžiagų srautas didėja atitinkamai.
Palydovai sukurti taip, kad „numirtų“, bet pasekmės kelia klausimų
„Starlink“ palydovai nuo pat pradžių projektuojami ribotam tarnavimo laikui: jie į orbitą keliami tam, kad maždaug penkerius metus perduotų duomenis, o vėliau jų orbita palaipsniui suyra. Kad ryšio aprėptis išliktų stabili, palydovų tinklą būtina nuolat papildyti naujais aparatais.
Mokslininkai anksčiau kėlė susirūpinimą, kad didžiulis pakartotinių įskriejimų į atmosferą skaičius gali turėti nepageidaujamą poveikį ozono sluoksniui. Argumentuojama tuo, kad suyrant palydovams į atmosferą gali patekti reikšmingi aliuminio oksido kiekiai – minimas maždaug 1 000 tonų per metus dydis.
Finansiniai motyvai skatina augimą
Nepaisant tokių įspėjimų, „Starlink“ plėtros tempui rimtų stabdžių nematyti. Prognozuojama, kad šiemet ši paslauga gali sugeneruoti daugiau nei 12 mlrd. eurų pajamų, o 2024 m. vertinimas siekė apie 8 mlrd. eurų, tad augimas yra labai ryškus.
Tekste taip pat teigiama, kad verslo plėtrą papildomai sustiprino politinės ir valstybinio finansavimo aplinkybės: minima, jog 2024 m. rinkimų kampanijos rėmimas sutapo su tuo, kad susiję projektai pradėjo pritraukti daugiau viešojo sektoriaus lėšų. Be to, nurodoma, kad vasarį „Starlink“ perėmė 2,4 mlrd. eurų vertės aviacijos ryšio kontraktą, anksčiau siejamą su „Verizon“.
„Starlink“ tampa ryšio infrastruktūros dalimi, bet rizikos neišsprendžia
„Starlink“ vis labiau įsitvirtina kaip svarbi ryšio infrastruktūros grandis įvairiuose sektoriuose. Vis dėlto, net ir augant paslaugos mastui, tai neišsprendžia klausimų dėl galimo poveikio atmosferai: pabrėžiama, kad vien ryšio nauda niekaip nekompensuoja potencialių aplinkosauginių pasekmių, jei palydovų sudegimai prisidėtų prie ozono sluoksnio silpnėjimo.
