Pirmą kartą per 102 metų „24 valandų Le Mano“ istoriją „Cadillac“ kvalifikacijoje iškovojo „pole“ poziciją. Ketvirtadienį „Cadillac Hertz Team Jota“ pilotas Alexas Lynnas paskutiniame dienos važiavime užfiksavo geriausią rezultatą – ratą įveikė per 3 min. 23,166 sek. Nuo jo vos 0,167 sek. atsiliko komandos draugas Earlas Bamberis, o trečią vietą kvalifikacijoje užėmė penktasis „Porsche Penske“ automobilis, kurį vairavo Mathieu Jaminet.
Šis pasiekimas simboliškas ir dėl istorinio konteksto: sukanka 75 metai nuo pirmojo „Cadillac“ bandymo startuoti Sartės trasoje. Toks rezultatas taip pat reiškia, kad „Cadillac“ tapo tik antruoju gamintoju iš Šiaurės Amerikos, kuriam pavyko iškovoti „pole“ šiame ištvermės lenktynių klasikiniame renginyje. Anksčiau tai buvo pavykę „Ford“, kai „pole“ pozicija pasiekta 1965, 1966 ir 1967 metais.
Kvalifikacijos formatas ir „hyperpole“ eiga
Šių metų kvalifikacijos Le Mane buvo sudėtingesnės nei įprasta, tačiau dėl to tapo įdomesnės. Norint realiai pretenduoti į „pole“, kiekvienas iš trijų vieno automobilio vairuotojų turėjo užfiksuoti laiką, todėl klaidos rizika išliko per visą procesą.
- Trečiadienį iš 21 „Hypercar“ klasės automobilio 18 geriausių pateko į kitos dienos „Hyperpole“ važiavimus.
- „Hyperpole 1“ etape laiką turėjo nustatyti kitas (antrasis) pilotas, o tik 10 greičiausių automobilių žengė toliau.
- „Hyperpole 2“ finalinis 10 automobilių važiavimas galutinai sudėliojo starto rikiuotę šeštadieniui.
„Cadillac“ pasirinkta taktika: daugiau prispaudžiamosios jėgos
„Cadillac“ šį kartą pasirinko kiek kitokią automobilio sureguliavimo kryptį, nei dažnai matoma Le Mane, kur neretai siekiama kuo didesnio maksimalaus greičio tiesiosiose, kad būtų lengviau surinkti rato laiką. Dėl neįprastai karštų oro sąlygų svarbiu faktoriumi tapo padangų dėvėjimasis, todėl komanda pasirinko didesnės prispaudžiamosios jėgos konfigūraciją.
Toks sprendimas kainavo laiką pagrindinėse tiesiosiose, tačiau leido efektyviau išnaudoti trasos posūkius ir mažiau priklausyti nuo mechaninio sukibimo, kai perkaitusios padangos pradeda prarasti efektyvumą. Lynno ir Bamberio važiavimuose finišo greičio matavimo atkarpose v_{max} rodikliai buvo maždaug 8–9 km/val. mažesni nei greitesnių tiesiosiose varžovų iš „Porsche“, „Ferrari“ ir „Alpine“ ekipų.
Istorinis kontekstas: 1950 metų „Cadillac“ projektas Le Mane
„Cadillac“ istorija Le Mano trasoje prasidėjo dar 1950 metais, kai lenktynių pasaulio legenda Briggsas Cunninghamas suorganizavo gamyklos palaikomą projektą ir į „24 valandas“ atvežė du „Cadillac“ automobilius. Startavo #3 numeriu pažymėtas „Petit Pataud“ – „Cadillac Series 61“, taip pat ir #2 „Le Monstre“, išsiskyręs itin neįprasta konstrukcija.
„Le Monstre“ naudojo tą patį „Series 61“ rėmą ir 5,4 l V8 variklį, tačiau gavo lengvą, aerodinamiškai suformuotą plieninį kėbulą, sukurtą naudojant vėjo tunelio bandymus. Finiše Cunninghamo komandos automobiliai užėmė 10 ir 11 vietas: „Le Monstre“ atsiliko vienu ratu nuo „Petit Pataud“, kai buvo parodyta finišo vėliava.
Tais metais lenktynių viršūnėje dominavo privačiai paruošti „Talbot-Lago“ automobiliai, užėmę pirmas dvi vietas. Trečias finišavo „Allard J2“ su „Cadillac“ varikliu – keturiais ratais atsilikęs nuo lyderių.




