„SpaceX“ siekia vykdyti misijas į Marsą ir tam kuria raketą, kuri, bendrovės planu, turėtų tapti pagrindine šių skrydžių platforma. Šis maždaug 122 m aukščio milžinas vadinamas „Starship“ ir laikomas didžiausiu iki šiol pastatytu kosminiu aparatu. Konstrukcija dviejų pakopų: apatinė dalis yra „Super Heavy“ pirmoji pakopa (stiprintuvas), o viršuje montuojamas pats kosminis laivas „Starship“.
„Super Heavy“ stiprintuvas turi 33 bendrovės „Raptor“ variklius, kurių užduotis – suteikti reikiamą trauką, kad sistema pasiektų orbitą. Viršutinė pakopa, t. y. „Starship“ laivas, papildomai naudoja dar šešis variklius. Abu etapai projektuojami kaip pilnai daugkartinio naudojimo: idėja tokia, kad po skrydžio jie grįžta į bazę, ten yra paruošiami kitam startui ir vėl užpildomi kuru.
Technologiškai tai ambicingas ir įspūdingas sprendimas, tačiau jį nuolat lydi viena ryški problema: bandymų metu „Starship“ dažnai baigiasi sprogimais arba suirimu. Pirmasis „Starship“ skrydis įvyko 2023 m. balandį ir baigėsi sprogimu. Vėliau skraidė atnaujintos versijos – iš viso atlikti dar aštuoni skrydžiai, o dalis jų užduotis įvykdė sėkmingai. Be to, „Super Heavy“ jau demonstravo itin sudėtingą manevrą – sugrįžimą prie starto bokšto, kad būtų „pagautas“ specialiomis didelėmis bokšto „rankomis“. Vis dėlto pastarieji bandymai vėl baigėsi aparatais prarandant kontrolę ir suirimu. Klausimas, kodėl tai kartojasi, turi daugiau nei vieną atsakymą.
Tyčinis susprogdinimas kaip saugos priemonė
Daugeliu atvejų pats sprogimas nėra atsitiktinis vien dėl mechaninės avarijos – jis būna suplanuota saugos procedūra. Pagal galiojančius reikalavimus kosminėse raketose privalo būti įrengta skrydžio nutraukimo sistema (FTS). Jos paskirtis – esant kritiniam nukrypimui ar gedimui pašalinti riziką, kad raketa, toliau turėdama trauką, galėtų pradėti skristi nenuspėjama kryptimi.
Praktinis principas paprastas: jei skrydis tampa nekontroliuojamas, sistema sunaikina raketos struktūrinį vientisumą ir nutraukia galimybę jai toliau skristi su veikiančiais varikliais. Skrydžio trajektorijos planuojamos taip, kad avarijos atveju nuolaužos kristų į vandenį, o ne į gyvenamas teritorijas. Vis dėlto pavojingiausia situacija būtų tokia, kai aparatas nukrypsta, bet išlieka santykinai sveikas ir varikliai dar dirba – tokiu atveju jis teoriškai galėtų tapti nekontroliuojamu didelės energijos objektu. FTS įsikiša būtent tam, kad to neįvyktų, ir kartu padeda sumažinti riziką, jog į paviršių pateks didelis kiekis toksiško skysto kuro.
Todėl kai danguje matomas įspūdingas nuolaužų pėdsakas, dažnai tai reiškia, kad iki sprogimo įvyko gedimas, tačiau konstrukcija dar kurį laiką laikėsi vientisa. Tokiose situacijose FTS susprogdina aparatą, o nuolaužos nukrenta numatytoje saugioje zonoje vandenyje.
Kas sukelia situacijas, kai įsijungia FTS
„Starship“ savęs nenaikina „šiaip sau“ – tai pasekmė, kai skrydis nukrypsta nuo planuoto profilio arba atsiranda gedimų, galinčių sukelti grėsmę. Per devynis įvykdytus skrydžius fiksuota įvairių problemų. Pirmajame bandyme raketa netikėtai sukėlė stiprų nuolaužų ir dulkių sūkurį, po kurio aparatas prarado stabilumą ir pradėjo nekontroliuojamai suktis. Septintojo skrydžio metu buvo nustatytas kuro nuotėkis, o aštuntajame – sugedo keli centrinėje dalyje esantys varikliai.
Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis pasitaikė reikšmingų pasiekimų: tiek septintojo, tiek aštuntojo bandymo metu „Super Heavy“ pirmoji pakopa sugebėjo sugrįžti į bazę ir buvo galima ją perimti atgavimui.
Naujausias bandymas: suirimas grįžtant į atmosferą
Devintasis skrydis, įvykęs 2025 m. gegužės 27 d., pasibaigė kitaip nei tie atvejai, kai aparatą sunaikina FTS. Šį kartą dar vienas kuro nuotėkis sukėlė sukimąsi, o grįžtant į atmosferą, dėl didelės šiluminės apkrovos, „Starship“ tiesiog suiro. „SpaceX“ tokio tipo įvykius apibūdina kaip „greitą neplanuotą išardymą“.
Tame pačiame bandyme buvo ir pozityvus momentas: pirmą kartą sėkmingai pakartotinai panaudota anksčiau atgauta „Super Heavy“ pakopa (iš 7-ojo skrydžio) ir ji iškėlė sistemą į skrydį. Vis dėlto ir ši pakopa galiausiai buvo prarasta skrydžio metu.
Ar tai laikytina nesėkme
Ar tokie praradimai laikomi nesėkmėmis, priklauso nuo požiūrio. Inžinerijoje dažnai tenka sugadinti daug prototipų, kol sprendimai tampa pakankamai patikimi. „SpaceX“ kryptingai remiasi greitu bandymų ciklu, kai gedimai analizuojami ir dizainas nuolat koreguojamas. Vis dėlto, kad bendrovė realiai priartėtų prie skrydžių į Marsą, pirmiausia reikia pasiekti vieną esminį tikslą: sukurti „Starship“ versiją, kuri patikimai skristų nepasibaigdama sprogimu ar suirimu.




