Viešojoje erdvėje nuolat grįžta pasakojimai apie neatpažintus skraidančius objektus, o įvairiose laidose ir tinklalaidėse ši tema neretai pateikiama taip, tarsi būtų rimtai kertanti su fizikos dėsniais. Naujas tiriamosios žurnalistikos tyrimas atskleidžia kitokią tokio „fenomeno“ kilmę ir palieka mažiau vietos romantizuotoms istorijoms apie ateivius, bet daugiau klausimų apie valstybinės komunikacijos metodus.
Kaip gimė ilgalaikė ufo legenda
Tyrime nagrinėjama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio formuotas pasakojimų rinkinys apie slaptas bazes, sudužusius „nežemiškus“ aparatus ir tariamą jų technologijų perėmimą iš esmės veikė kaip kryptinga klaidinimo schema. Ji buvo naudinga ne tik visuomenei nukreipti nuo realių programų, bet ir viduje palaikyti griežtą drausmę bei baimę dėl informacijos nutekinimo.
Vienas įdomiausių epizodų – ilgus metus aukšto rango pareigūnams kartotas pasakojimas apie neva egzistuojantį projektą, skirtą „ateivių“ technologijoms išardyti ir atkartoti. Ši programa buvo vadinama „Yankee Blue“. Vėliau pradėtas vidinis aiškinimasis parodė, kad tai buvo keistas ir sistemingas „inicijavimo“ mechanizmas – tarsi institucinis patikimumo testas, paremtas sąmoningu klaidinimu.
Klaidinimas kaip informacinio karo įrankis
Tokios istorijos neatsirado atsitiktinai. Pagrindinis tikslas buvo apsaugoti slaptas ginkluotės ir technologijų programas, ypač kai karinėje aplinkoje vyravo šaltojo karo logika ir jautrumas bet kokiai žvalgybinei informacijai. Vietoje tiesioginio paaiškinimo buvo pasirinktas senas metodas – dėmesio nukreipimas.
Pagal tyrime aprašomą schemą visuomenė buvo „maitinama“ skraidančių lėkščių pasakojimais, o tarnyboje esantys žmonės, susidūrę su neįprastais reiškiniais ar bandymais, gaudavo aiškią žinutę: apie tai nekalbėti. Nutekinimo prevencija buvo grindžiama ne vien procedūromis, bet ir griežtomis grasinančiomis pasekmėmis už bet kokį viešą komentavimą.
Kai mitai užgožia realias technologijas
Tyrime pabrėžiama svarbi detalė: nors skraidančios lėkštės kaip „nežemiški laivai“ neturi pagrindo, kai kurie realūs kariniai bandymai galėjo atrodyti taip, kad iš šalies primintų fantastiką. Pavyzdys – praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje vykdyti bandymai, susiję su elektromagnetinio impulso (EMP) poveikiu.
Tokio tipo poveikis siejamas su branduolinio sprogimo sukeliamais elektromagnetiniais trikdžiais. Baimintasi scenarijaus, kai pirmas smūgis galėtų sutrikdyti ryšį ir valdymo sistemas, apsunkindamas atsakomąjį raketų paleidimą. Vieno bandymo metu karinės infrastruktūros personalas matė neįprastą švytintį ovalą virš bazės teritorijos, tačiau svarbiausia jiems buvo tai, kad tuo pačiu metu sistemos tapo neveiksnios. Po įvykio buvo nurodyta apie tai nekalbėti.
Kodėl ufo pasakojimai taip lengvai atgimsta
Per kelis dešimtmečius tokios istorijos išaugo iki beveik antgamtinio folkloro lygio: atsirado interpretacijos apie „dvasines“ ar net „demoniškas“ ufo kilmės versijas, kurios pasirodo ir šiuolaikinėse diskusijose. Tyrimas rodo, kad ilgalaikis informacinis fonas pats savaime sukuria palankią terpę sensacijoms: kai mitas maitintas dešimtmečius, jis lengvai perdirbamas į naujas formas.
Pastaruoju metu ufo tema kai kam tapo patogia priemone ir vidaus politikos konfliktams, kai reikalaujama papildomų tyrimų, siekiant sustiprinti naratyvus apie tariamai paslėptas valstybės struktūras. Tai suteikia papildomą „legitimumo“ įspūdį tiems, kurie anksčiau šia tema kalbėjo tik pramoginiu ar sąmokslo teorijų tonu.
Oficialūs dokumentai ir paprasta fizika
Tyrimo impulsas siejamas su oficialiu pranešimu apie neatpažintus reiškinius ore, kuriame buvo pripažinta, jog dalis anksčiau tirtų teiginių iš tiesų buvo susiję su kryptingu klaidinimu. Kitaip tariant, skraidančių lėkščių istorijos buvo palaikomos ne todėl, kad jos tikros, o todėl, kad buvo naudingos kaip uždanga.
Galutinė išvada paprasta: valstybės institucijos ilgą laiką galėjo sąmoningai meluoti apie „skraidančias lėkštes“, tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja technologijos, galinčios paneigti fundamentalius fizikos dėsnius. Idėja apie gravitacijos „valdymą“ be milžiniškų energijos kiekių neatitinka bazinių fizikos principų. Tokiu požiūriu tikėjimas ufo kaip antgamtišku objektu tampa savotišku savanorišku įsitraukimu į klaidinimo schemą, net jei tai daroma vien iš smalsumo ar pramogos.
