Apollo programos metu kosmoso agentūra taikė itin atsargias procedūras, kad astronautai iš Mėnulio nepargabentų potencialiai pavojingų mikroorganizmų. Vis dėlto nauji duomenys rodo, kad vienu konkrečiu aspektu žmonių sveikatai didesnę riziką gali kelti įprasta miesto oro tarša, o ne Mėnulio aplinka.
Mėnulio dulkės plaučiams – mažiau pavojingos nei miesto tarša
Sidnėjaus technologijos universiteto mokslininkų neseniai paskelbtas tyrimas parodė, kad Mėnulio dulkės kvėpavimo sistemai yra gerokai mažiau toksiškos nei oras, kuriuo dažnai kvėpuojama miestuose. Tyrėjų duomenimis, Mėnulio regolitą primenančios dalelės laboratoriniuose bandymuose nesukėlė reikšmingo oksidacinio streso plaučių ląstelėms, todėl mažiau tikėtina, kad jų įkvėpimas sukeltų ilgalaikius kvėpavimo takų pažeidimus.
Tokios išvados mažina nuogąstavimus, kuriuos prieš kelis dešimtmečius sustiprino nemalonūs pojūčiai, patirti po Apollo misijų: dulkės kėlė irzlumo simptomus bei diskomfortą astronautams ir su jais dirbusiems specialistams. Vis dėlto tyrime pabrėžiama, kad bet kokių smulkių dalelių įkvėpimas gali sukelti ūmią organizmo reakciją – čiaudulį, kosulį ir gleivinių sudirginimą – net jei medžiaga nėra itin toksiška.
Mechaninis poveikis ir toksiškumas – ne tas pats
Tyrėjai aiškiai atskyrė dvi skirtingas rizikas: cheminį toksiškumą ir mechaninį poveikį. Nors Mėnulio dulkės, pagal tyrimo rezultatus, nėra itin toksiškos plaučių ląstelėms, jos vis tiek laikomos labai abrazyviomis. Dulkėms būdingos netaisyklingos formos dalelės ir aštrūs kraštai, todėl jos gali dirginti audinius vien dėl savo fizinių savybių.
Kodėl dulkės kėlė problemų per ankstesnes misijas
Istoriškai buvo fiksuota, kad elektrostatinį krūvį įgaunančios Mėnulio dulkės lengvai prilipdavo prie kosminių skafandrų Mėnulio paviršiuje. Sugrįžus į nusileidimo modulį, su savimi į vidų patekusios dalelės sukeldavo aiškiai juntamą diskomfortą: graužė akis, erzino gerklę, skatino čiaudulį. Panašūs simptomai pasireikšdavo ir vėliau, kai skafandras būdavo tvarkomas po sugrįžimo.
- Dalelės yra aštrios ir nelygios, todėl pasižymi stipriu abrazyvumu.
- Dėl elektrostatikos jos linkusios prilipti prie paviršių, įskaitant skafandrus.
- Patekusios į uždaras erdves jos greitai sukelia akių ir viršutinių kvėpavimo takų sudirginimą.
Kaip tyrimo išvados bus pritaikytos būsimose misijose
Tyrimo rezultatai bus naudojami rengiant Artemis III – pirmąją įgulos misiją su sugrįžimu į Mėnulį po Apollo 17, įvykusios 1972 metais. Šiuo metu misija planuojama 2027 metais, nors jos grafikas jau ne kartą keitėsi dėl vystymo darbų iššūkių. Programos tęstinumui įtakos turėjo ir finansavimo mažinimas bei su raketos programos atsisakymu susiję sprendimai, dėl kurių bendras ilgesnio laikotarpio planas tapo mažiau stabilus.
Jei programa bus tęsiama, numatoma siekti ilgalaikės žmonių veiklos Mėnulio paviršiuje. Mažesnė ilgalaikių sveikatos padarinių tikimybė, susijusi su dulkių toksiškumu, atveria platesnes galimybes vietinių medžiagų panaudojimui. Viena iš aptariamų krypčių – Mėnulio dulkių ir regolito taikymas bazės infrastruktūros statybai pačiame Mėnulio paviršiuje.
