Įkrovimas, rodos, vis tiek buvo didžiausia problema keliaujant su mano „Fiat 500e“ automobiliu

„Fiat 500e“ iš principo nėra skirtas ilgoms kelionėms. Vis dėlto aš jau buvau pasirinkęs jį kaip kasdienį automobilį ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis, todėl nusprendžiau patikrinti, kaip toks mažas elektromobilis susitvarko su kelių šimtų kilometrų maršrutu. Idėja paprasta: automobilis važiuoja, o didžiausi išbandymai prasideda ten, kur reikia jį įkrauti.

Kas kelionėse su „Fiat 500e“ riboja labiausiai

Kalbant vien skaičiais, „500e“ turi kuklų nuvažiuojamą atstumą ir nėra įkrovimo greičio lyderis. Tai taip pat mažas, mieste geriausiai jaučiantis automobilis su labai praktiškam šeimos naudojimui nepritaikytu kėbulu. Būtent dėl to, vertinant tik specifikacijas, jis atsiduria pačiame elektromobilių „apačioje“.

Tačiau kasdienybėje „Fiat 500e“ pasirodė puikiai. Dviem žmonėms vietos pakanka, mieste jis manevringas, smagiai įsibėgėja ir įprastomis savaitės kelionėmis apie likusį atstumą galvoti beveik nereikia. Saloną laikant apie 21 °C, nuvažiuojamas atstumas įprastai netampa problema, o pats vairavimas netgi skatina pagalvoti apie važiavimą mėgėjiškuose renginiuose, jei tik prisiruoščiau atsinaujinti padangas.

Realiai daugiau nuvažiuojamo atstumo norisi tik retais atvejais, pavyzdžiui, grįžtant iš oro uosto, kai pakeliui tenka stoti įkrovimui. Nors iki 85 kW siekianti greitojo įkrovimo galia galėtų būti didesnė, dažniausiai užtenka laiko nueiti į tualetą ir nusipirkti maisto, kad baterija pasiektų apie 80 %. Dėl to ir kilo mintis: jei kasdien jis tinka, kodėl nepabandžius juo nuvažiuoti tolimesnį atstumą?

Kelionė be pasiruošimo: sprendimas, kuris greitai atsisuka prieš tave

Proga pasitaikė šeimos atostogų metu, kai savaitę reikėjo praleisti prie jūros. Atstumas nuo mano namų iki tikslo buvo apie 611 km, taigi pirmyn–atgal susidarė maždaug 1 223 km. Tai nėra ekstremali kelionė, bet „Fiat 500e“ masteliais – jau aiškus išbandymas. Važiavau vienas, nes jei kartu būtų vykusi draugė, tokio eksperimento greičiausiai nebūčiau vertęs jos kentėti.

Didžiausia klaida buvo startas be jokio planavimo. Elektromobilio savininkai paprastai iš anksto susidėlioja sustojimus, įvertina įkroviklių tipus ir alternatyvas, tačiau aš sąmoningai nusprendžiau važiuoti „aklai“ ir prisitaikyti pakeliui. Nors išvykau pilnai įkrovęs bateriją, gana greitai tapo aišku, kad ilgose kelionėse svarbiausias silpnas taškas yra ne pats automobilis, o įkrovimo infrastruktūra ir jos patikimumas.

Pirmieji nesklandumai: kai praleistas posūkis kainuoja valandas

Išvažiavau apie 10 valandą ryto. Pirmieji maždaug 161 km praėjo ramiai: įsijungtas tinklalaidė, pastovaus greičio palaikymas ir jokių didelių netikėtumų. Problemos prasidėjo tada, kai dėl dėmesio nukreipimo į turinį, o ne į eismą, praleidau išvažiavimą, kuriame planavau sustoti įkrovimui.

Atrodė, kad likusio nuvažiuojamo atstumo dar pakanka, todėl nusprendžiau nemesti maršruto ir įsikrauti vėliau. Radau greitojo įkrovimo stotelę greito maisto restorano aikštelėje, ji atrodė tinkama, tačiau realybė buvo kita: net ir sugaišus bent pusvalandį, įkrovimo paleisti nepavyko. Ant įrenginio buvo ranka parašyta pastaba, kad viskas veikia naudojant programėlę, bet programėlė man taip ir nepradėjo veikti.

Grandininė reakcija: kai vienas neveikiantis įkroviklis sukuria naują problemų ratą

Tuomet teko rinktis iš dviejų blogų variantų: bandyti „sutaupyti“ likusį atstumą lėtiau važiuojant ir tikėtis pasiekti kitą įkroviklį, arba apsisukti atgal ten, kur būčiau įkrovęs anksčiau. Pasirinkau grįžti, nes neatrodė, kad rizika važiuoti pirmyn yra protinga.

Grįžus paaiškėjo, kad bėdos tik prasideda: pirmas įkroviklis, prie kurio sustojau, buvo prie automobilių salono, ir, nors teoriškai turėjo tikti, realiai jo taip pat nepavyko paleisti. Teko persikelti prie lėto įkrovimo, kad atgaučiau tiek baterijos, jog galėčiau nuvažiuoti iki kito greitojo įkroviklio. Tik vėliau pavyko pasiekti greitą stotelę, kuri tuo metu buvo laisva, o netoliese esanti parduotuvė leido bent jau prasmingai praleisti laiką ir pasinaudoti tualetu.

Įkrovus iki maždaug 80 %, vėl išvažiavau. Šį kartą jau sąmoningai susiradau patikimą greitojo įkrovimo variantą kitame didesniame mieste ir tik tuomet leidauosi į kelią. Ten pagaliau viskas suveikė iš pirmo karto, o po dar maždaug pusvalandžio jau judėjau toliau iki kito sustojimo, kur greitieji įkrovikliai buvo prekybos centro aikštelėje.

Tą akimirką atrodė, kad blogiausia – praeityje. Iš tiesų tai buvo tik įžanga.

Vėjas, lietus ir beveik nulinė baterija: kai situacija priartėja prie ribos

Iki tikslo buvo likęs vienas papildomas įkrovimas mažesniame miestelyje. Pakeliui užėjo audra, o stiprus vėjas pastebimai sumažino realų nuvažiuojamą atstumą. Į miestelį įriedėjau turėdamas vos kelis kilometrus „rezervo“. Buvo greitojo įkrovimo stotelė, tad teoriškai problemos neturėjo būti.

Atvykus parduotuvė šalia įkroviklių jau buvo uždaryta, buvo tamsu, aikštelė prastai apšviesta, o man pačiam skubiai reikėjo į tualetą. Pirmiausia bandžiau pradėti įkrovimą, bet įrenginys neveikė. Tada pradėjo smarkiai pilti. Perėjus prie antro įkroviklio situacija nepasikeitė: jis taip pat neįsijungė. Nuvažiuoti iki kitos vietos nebeturėjau pakankamai energijos, o netoliese tinkamos nakvynės vietos rasti nepavyko. Aikštelėje ėmė kauptis vanduo, ir vienintelė reali išeitis buvo priversti įkroviklį veikti.

Patikrinęs informaciją specialioje įkroviklių platformoje mačiau, kad teoriškai ši stotelė turėtų veikti. Atidžiau apžiūrėjęs pastebėjau, kad įrenginys elgiasi taip, tarsi laidas būtų naudojamas, nors realiai jis nebuvo prijungtas prie jokio automobilio. Pradėjau bandyti viską, kas galėjo „atlaisvinti“ sistemą, kad ji suprastų, jog laidas laisvas. Tuo pat metu, neturėdamas pasirinkimo ir jau būdamas permirkęs, trumpam pasitraukiau už tamsaus pastato atlikti būtinų reikalų. Galiausiai įkroviklis, kuris turėjo veikti, pagaliau pradėjo veikti ir įkrovimas стартavo.

Paskutinis etapas iki tikslo: kai net įkrovimas nėra stabilus

Ramybė truko neilgai. Maždaug įpusėjus įkrovimui, stotelė tiesiog nustojo krauti. Vėl teko eiti į lietų ir iš naujo „žaisti“ su laidu, kol įrenginys sutiko tęsti. Kai likęs nuvažiuojamas atstumas pasiekė apie 161 km, nusprendžiau nebegaišti ir važiuoti toliau.

Tuo metu buvo apie 22 valandą, o lietus tik stiprėjo. Matomumas buvo itin prastas, todėl važiavau tiek, kiek leido sąlygos, stengdamasis neprisiimti nereikalingos rizikos. Lėtesnis tempas turėjo vieną pliusą: dėl atstumo nebereikėjo jaudintis. Minusas – kiti vairuotojai akivaizdžiai nebuvo patenkinti, kad juda lėčiau nei įprasta.

Galiausiai tikslą pasiekiau ir avarijos išvengiau. Visa kelionė užtruko apie 13 valandų, nors be sustojimų tai būtų buvęs maždaug 6 valandų važiavimas. Skirtumą sukūrė ne pats automobilis, o pakeliui prarastas laikas dėl neveikiančių įkroviklių.

Įkrovimas vietoje: kai tenka improvizuoti su buitine elektra

Ilgos kelionės turi vieną neišvengiamą etapą – grįžimą atgal. Šį kartą jau žinojau, kurie įkrovikliai veikia, o su pilna baterija galėjau praleisti problemišką sustojimą mažame miestelyje. Tačiau pilnam įkrovimui reikėjo priėjimo prie elektros.

Namuose, kuriuose apsistojome, nebuvo lauko lizdų, todėl teko elgtis paprastai: įkrovimo laidą išvedžiau per langą ir pajungiau viduje. Sprendimas neidealus, bet pirmas kelias valandas reguliariai tikrinau, ar neatsijungs automatiniai saugikliai. Viskas veikė, todėl kitą dieną galėjau startuoti su pilna baterija.

Kelionė atgal: kai viskas tampa greičiau vien dėl to, kad įkrovikliai veikia

Grįždamas jau sąmoningai pasirinkau sustojimą degalinės ir parduotuvės komplekse, kurį buvau praleidęs anksčiau. Atvykau turėdamas apie 32 km rezervo, tačiau vieta pasirodė tokia perpildyta, kad tai tapo savotišku papildomu stresu. Vis dėlto ten buvo maisto, švarūs tualetai ir kur praleisti laiką, kol automobilis kraunasi.

Po to maršrutas tapo daug sklandesnis: įkrovimas didesniame mieste, vėliau dar vienas sustojimas ir liko apie 161 km iki finišo. Nors atstumą skaičiavau gana tiksliai, viską užbaigiau sėkmingai. Svarbiausia, kad grįžimas užtruko beveik keturiomis valandomis trumpiau nei važiavimas pirmyn. Priežastis paprasta: šį kartą nebuvo įkrovimo gedimų ir nereikėjo improvizuoti.

Tai ir yra esminė problema elektromobilių kelionėse: kai greitieji įkrovikliai sutelkti miestuose, o ne patogiose vietose pakeliui, bet koks sutrikimas ar neveikianti stotelė gali pridėti kelias papildomas valandas. Mano atveju būtent įkrovimo nesklandumai realiai daugiau nei dvigubino kelionės laiką, lyginant su tuo, kiek ji truktų su vidaus degimo automobiliu.

Programėlių perteklius ir silpna navigacija

Jei būčiau važiavęs elektromobiliu su didesniu nuvažiuojamu atstumu, kelionė būtų pareikalavusi mažiau sustojimų, o tai automatiškai sumažina riziką „įkliūti“ dėl neveikiančios stotelės. Vis dėlto „Fiat 500e“ su savo paskirtimi susitvarkė: jis tiesiog nėra sukurtas tokiems maršrutams, nors važiuoti gali. Automobilio sėdynė nebuvo išskirtinai patogi ilgam etapui, bet ir ne tokia bloga, kaip būtų galima tikėtis. Kitą dieną nugarą tikrai jaučiau, tačiau esu važiavęs ilgas keliones ir mažiau patogiais automobiliais.

Didžiausias „500e“ minusas kelionėje – navigacijos įkroviklių paieška. Formali funkcija yra, tačiau ji prastai padeda praktikoje, todėl greitųjų stotelių teko ieškoti per papildomą EV bendruomenių naudojamą programėlę. Net jei daugumai „500e“ vairuotojų toks sprendimas ir pakankamas kasdien, logiška tikėtis, kad automobilyje esanti sistema pati turėtų patikimai padėti rasti greitą įkrovimą, kai jo realiai reikia.

Dar labiau vargina tai, kiek skirtingų programėlių prireikia keliaujant elektromobiliu. Skaičiuojant mano maršrutą, teko naudotis penkiais skirtingais įkrovimo tinklais, vadinasi, penkiomis skirtingomis programėlėmis, ir papildomai dar atskira įkroviklių paieškos platforma. Toks chaosas yra nereikalingas: suvienodintas sprendimas, leidžiantis valdyti skirtingus tinklus vienoje programėlėje, realiai būtų vertas ir papildomo mokesčio ar prenumeratos vien dėl to, kad sutaupytų laiką ir nervus, kai stotelė neveikia, o tau reikia judėti toliau.

Ar įmanoma keliauti su mažo nuotolio elektromobiliu

Nors maždaug 241 km realaus nuvažiuojamo atstumo elektromobilis nėra tai, ką norėtųsi rinktis ilgesnėms kelionėms, pati patirtis parodė, kad tai įmanoma net ir be kruopštaus pasiruošimo. Tiesa, tokia kelionė reikalauja kantrybės, o rizika prarasti laiką dėl įkrovimo trikdžių – didelė.

Praktiškai bet kuris kitas naujas elektromobilis su didesniu nuotoliu ir greitesniu įkrovimu su tokia užduotimi susitvarkytų paprasčiau. Visgi net ir su „Fiat 500e“ galima nuvažiuoti, jei maršrutas suplanuojamas iš anksto, turimos kelios atsarginės stotelės ir susitaikoma su tuo, kad reikės naudoti kelias programėles.

Man ši kelionė pridėjo tiek ridos, kiek paprastai susidaro per maždaug septynias savaites, todėl artimiausiu metu planuoju likti arčiau namų. Kuo ilgiau – tuo geriau.