Važiuojant per smarkų lietų kartais nutinka taip, kad vairas staiga tampa neįprastai „lengvas“, o automobilis trumpam ima elgtis taip, lyg slystų vandens paviršiumi. Toks pojūtis dažniausiai reiškia hidroplanavimą – situaciją, kai padangos praranda įprastą sukibimą su danga.
Kas yra hidroplanavimas ir kodėl jis pavojingas
Hidroplanavimas (dar vadinamas akvaplanavimu) įvyksta tuomet, kai ant kelio esantis vandens sluoksnis patenka tarp padangos ir asfalto. Vietoje to, kad padanga „įkibtų“ į dangą, ji pradeda čiuožti vandens plėvele. Dėl to trumpam smarkiai sumažėja automobilio valdymas: vairas reaguoja prasčiau, o stabdymas gali tapti neefektyvus.
Padangos yra vienintelis automobilio kontaktas su keliu, o sukibimą užtikrina protektoriaus raštas ir grioveliai. Šie grioveliai važiuojant šlapia danga turi išstumti vandenį į šonus. Tačiau jei judama per greitai, padanga nespėja „išpumpuoti“ vandens iš kontakto zonos – vanduo kaupiasi po padanga, ir ji pradeda slysti ne asfalto, o vandens paviršiumi. Nors tai gali trukti tik akimirką ar kelias sekundes, tokio laiko neretai pakanka, kad automobilis taptų nevaldomas ir įvyktų susidūrimas.
Kada hidroplanavimo rizika didžiausia
Hidroplanavimą lemia ne vienas veiksnys. Dažnas scenarijus – ant važiuojamosios dalies susidarę vandens telkiniai po staigaus lietaus arba vietose, kur prastai veikia vandens nubėgimas. Net ir palyginti nedidelis stovinčio vandens sluoksnis gali sukelti sukibimo praradimą.
Rizika smarkiai didėja didinant greitį: kuo greičiau sukasi ratai, tuo mažiau laiko protektorius turi vandeniui pašalinti. Svarbu tai, kad hidroplanavimas gali prasidėti ir esant maždaug 56 km/h greičiui – priklausomai nuo kritulių intensyvumo, kelio dangos, vandens kiekio ir pačių padangų būklės. Ypač nepalankios yra stipriai nudilusios, „plikos“ padangos, nes jų protektorius nebegali efektyviai nukreipti vandens.
Kaip sumažinti hidroplanavimo tikimybę
Didžiausią įtaką daro greitis ir padangų būklė. Lietingomis sąlygomis verta sąmoningai pasirinkti lėtesnį važiavimo tempą, kad būtų lengviau pastebėti balas ir spėti sumažinti greitį dar prieš įvažiuojant į vandens sankaupą. Jei vandens telkinio apvažiuoti nepavyksta, saugiausia yra pristabdyti iki jo, o ne jau įvažiavus į balą.
- Mažinkite greitį lyjant ir laikykitės didesnio atstumo nuo kitų transporto priemonių.
- Prieš įvažiuodami į stovintį vandenį sumažinkite greitį, ne viduryje balos.
- Nenaudokite pastovaus greičio palaikymo funkcijos šlapiame kelyje, nes ji gali trukdyti iš karto natūraliai sumažinti trauką, kai to prireikia.
- Rinkitės tvarkingas padangas ir stebėkite protektoriaus gylį – saugiam vandens šalinimui jis turi būti didesnis nei 0,08 cm.
- Prižiūrėkite padangų slėgį: netinkamas slėgis didina tikimybę prarasti sukibimą ant šlapios dangos.
Ką daryti, jei automobilis pradėjo hidroplanuoti
Jei vis dėlto pajutote, kad automobilis „plaukia“ ir prastai klauso vairo, svarbiausia – nepanikuoti. Staigūs judesiai, agresyvus vairavimas ar stiprus stabdymas dažniausiai tik pablogina situaciją.
- Atleiskite akceleratorių, kad automobilis pradėtų natūraliai lėtėti.
- Nespauskite stabdžio staigiai – ypač jei jaučiate, kad ratai praradę sukibimą.
- Vairą laikykite stabiliai ir koreguokite kryptį švelniai: padangas orientuokite ten, kur automobilis realiai juda, o ne ten, kur norėtumėte akimirksniu pasukti.
- Palaukite, kol greitis sumažės ir padangos vėl „pagautų“ dangą – tuomet kontrolė grįš.
Po tokio įvykio verta trumpam sustoti saugioje vietoje ir nusiraminti, nes hidroplanavimas dažnai sukelia didelę įtampą. Tačiau aiškus veiksmų planas ir tinkamas pasiruošimas – greičio pasirinkimas, geros padangos ir atsargumas balose – padeda tiek išvengti tokios situacijos, tiek saugiai iš jos išeiti.
