Vakar po darbo išėjau pasivaikščioti ir sąmoningai pasirinkau kitą maršrutą – norėjosi pakeisti aplinką ir pamatyti ką nors naujo. Galvoje sukosi įprastos kasdienės mintys, nuotaika nebuvo pati lengviausia, kol už posūkio akys užkliuvo už žemai nuleisto rusvai gelsvo hečbeko su europietiškais numeriais. Keista, bet užteko vieno vaizdo, kad mintys persijungtų: iš karto supratau, kad tai „Citroën“ – tai išdavė būdingos ratų arkų uždangos. Automobilis atrodė seniai nejudintas, tarsi „pririštas“ prie šaligatvio dulkių, voratinklių ir įvairių smulkių nešvarumų. Smalsumas nugalėjo, todėl perėjau gatvę pasižiūrėti atidžiau.
Nenorėjau lįsti į svetimą teritoriją, tad apžiūrėjau tik galą ir šoną; to pakako, kad nusišypsočiau ir padaryčiau kelias nuotraukas. Vis dėlto didžiausia staigmena laukė vėliau: paieškoje internete radau 2018 metų pardavimo skelbimą, kuriame buvo nurodytas 1973 metų „Citroën GS 1220 Club“. Skelbimo nuotraukos sutapo su mano rastu automobiliu – panašu, kad tai tas pats egzempliorius.
Nuo blizgesio iki stovėjimo vietos dulkėse
2018 metais publikuotame skelbime automobilis atrodė gerokai tvarkingesnis: kėbulas buvo švarus, aukščiau pakelta pakaba, o aprašyme buvo pabrėžta, kad detalės, kėbulo elementai ir dažai – originalūs. Tuo metu buvo paminėta problema su gamykliniu duslintuvu – jame buvo skylė, todėl reikėjo keitimo. Dabar matyti, kad išmetimo sistema tikriausiai buvo tvarkyta, nes išmetimo vamzdis išeina kitoje pusėje nei anksčiau.
Visi kiti identifikavimo ženklai sutampa: tie patys numeriai, o dešiniajame apatiniame galinio lenkto stiklo kampe – tokio paties stiliaus senoviniai lipdukai. Dėl to beveik nekyla abejonių, kad gatvėje pamačiau būtent tą automobilį iš anuometinio skelbimo.
Žodis „apleistas“ čia neturėtų skambėti kaip pašaipa. Seni automobiliai, ypač tokie išskirtiniai, reikalauja laiko, vietos ir pastovaus dėmesio, o gyvenimas ne visada leidžia tęsti projektus taip, kaip norėtųsi. Iš to, ką pamačiau, didžiausias priešas šiam „Citroën“ buvo aplinka ir ilgas stovėjimas: purvas, dulkės, nublukęs vaizdas. Vietomis matyti rūdžių židinių, tačiau panašūs defektai buvo fiksuoti ir anksčiau. Bendras įspūdis toks, kad su kruopščiu plovimu ir kėbulo priežiūra jis dar galėtų grįžti į tvarkingesnę būseną.
Kas daro „Citroën GS 1220 Club“ išskirtinį
Šis modelis turi keletą detalių, kurios iš karto išskiria jį iš daugumos to laikmečio automobilių. Vienas įdomiausių sprendimų – slenkantis „burbulo“ tipo spidometras. Gyvai jo pamatyti nepavyko, bet pati idėja ir išpildymas atrodo neįprastai net ir tarp senų „Citroën“ sprendimų.
Kaip ir daugeliui klasikinių šio gamintojo modelių, „GS 1220 Club“ būdinga hidropneumatinė pakaba, leidžianti keisti automobilio aukštį svirtimi. Skelbimo nuotraukose, kai automobilis pakeltas, jo proporcijos atrodo kiek keistesnės, tačiau nuleistoje padėtyje siluetas tampa žemesnis ir „aštresnis“ net ir tada, kai kėbulą dengia purvo sluoksnis.
Kitas greitai pastebimas bruožas – galinis stiklas, kuris viršuje gražiai pereina į stogo liniją. Toks sprendimas atrodo kaip sąmoningas dizaino akcentas, o ne atsitiktinė forma. Skelbime taip pat buvo parodyta, kad tai praktiškas hečbekas: bagažinė su žema ir gana lygia krovimo aikštele, o galinio bamperio centrinė dalis kyla kartu su bagažinės dangčiu. Kaip bamperio funkcija tai nėra idealu, bet pakrovimui ir iškrovimui toks sprendimas gali būti patogus.
Septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios atmosfera
Iki šio susitikimo nebuvau matęs „Citroën GS“ gyvai, todėl įspūdis buvo stiprus. Spalvų derinys – rusvai gelsvas kėbulas ir rudi akcentai – labai atpažįstamas iš to laikotarpio. Tai sustiprina ir rudos vinilo durų apdailos su reljefu. Priekyje dėmesį patraukia futuristiškesnio stiliaus prietaisų skydelis, o vienos stipino vairo konstrukcija iškart primena „Citroën“ braižą ir prideda savito charakterio.
Technika ir skaičiai
1973 metų „Citroën GS 1220 Club“ turėjo 1,2 l darbinio tūrio opozicinį keturių cilindrų variklį. Galia siekė 60 AG, o sukimo momentas – 87 Nm; jėga į priekinius ratus buvo perduodama per 4 laipsnių mechaninę pavarų dėžę. Senajame bandyme buvo nurodyta, kad iki 97 km/h šis modelis įsibėgėja per 14,9 s – kaip tokio tipo ir amžiaus automobiliui, rezultatas atrodo visai padorus. Skelbime buvo ir vaizdo įrašų, kuriuose automobilis važiuoja pro kamerą, o pagal garsą ir dinamiką matyti, kad variklis nebijo darbo net ir po daugelio metų.
Rida, istorija ir dabartinė nežinomybė
2018 metų skelbime buvo nurodyta 83 873 km rida – tokio amžiaus automobiliui tai nedidelis skaičius. Taip pat buvo minima, kad automobilis 2001 metais buvo atgabentas iš Anglijos ir turėjo registracijos dokumentus, leidžiančius juo naudotis keliuose. Iš dabartinės būklės susidaro įspūdis, kad per pastaruosius metus jis važinėjo nedaug, todėl natūraliai kyla klausimas, kokia rida yra šiandien.
Tikslios šio „Citroën“ istorijos nežinau, tačiau pats faktas, kad toks automobilis vis dar egzistuoja ir vis dar yra atpažįstamas pagal seną skelbimą, daro jį savotiška laiko kapsule. Jei dabartinis savininkas kada nors užklystų į šį tekstą, verta žinoti viena: šis „GS 1220 Club“ yra neeilinis, o netikėtas susitikimas su juo gatvėje suteikė daug nuoširdaus džiaugsmo – tikėtina, kad tokį patį efektą jis sukelia ir kitiems, kas jį pastebi.
