Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, diskutuojama apie viešojo transporto valdymo formas. Daug dėmesio sulaukė idėjos dėl geležinkelių sektoriaus privatizavimo, ypač kai žinomi verslo lyderiai skatina tokias pertvarkas. Vienas iš tokių atvejų – vieši pasisakymai apie valstybės valdomų geležinkelių bendrovių privatizavimo būtinybę. Nepaisant šių diskusijų, viešojo transporto operatoriai pabrėžia pasiektą progresą ir rekordinį rezultatyvumą.
Privačių iniciatyvų skeptiškas vertinimas
Pastaruoju metu technologijų ir transporto sektoriuje pasigirsta reikalavimų privatizuoti valstybinius geležinkelius. Šias idėjas dažnai motyvuoja neva būtinas pokyčių poreikis ir galimos veiklos efektyvumo paieškos. Tačiau viešojo transporto operatoriai akcentuoja, kad nėra aišku, kokią tikrą naudą tokios permainos atneštų keleiviams ar valstybei.
Kaip pabrėžiama geležinkelio operatorių atsakuose, praėjusių metų rezultatai parodė rekordinį keleivių skaičiaus ir pajamų augimą. Tai leidžia teigti, kad pastarųjų dešimtmečių infrastruktūros ir paslaugų modernizacijos rezultatai pasiteisino. Ypač pelningai veikiančios pagrindinės arterijos tam tikruose maršrutuose leidžia palaikyti nekomercinius reisus regionuose, taip užtikrinant socialinę naudą ir pasiekiamumą.
Ekonominė veiklos realybė ir valstybės vaidmuo
Nors kai kurie maršrutai, tokie kaip pagrindiniais keleivinių traukinių srautais pasižymintys šalies geležinkeliai, generuoja pelną, didelė dalis geležinkelių tinklo išlieka priklausoma nuo valstybės finansavimo. Sprendimai dėl veiklos modelio turi remtis ne tik finansine, bet ir viešojo intereso perspektyva. Istorija rodo, kad kai kurios šalys, pasirinkusios geležinkelių tinklo privatizavimo modelį, vėliau vėl grįžo prie viešojo valdymo – paslaugų kokybė pablogėjo, o kainos išaugo. Tai atspindi, kad nuolatinė ir stabili kapitalo investicija yra įmanoma tik dalyvaujant valstybei.
Geležinkelių tinklo nuosavybės reikšmė
Reikšminga dalis keleivinių traukinių pelningumo yra siejama su infrastruktūros nuosavybe – kai operatorius valdo jam svarbius bėgius, išvengiama papildomų mokesčių ir užtikrinamas tvarkaraščių lankstumas. Jei geležinkeliai būtų visiškai komercializuoti, keleivių vežėjai turėtų derėtis su krovininių traukinių operatoriais dėl naudojimosi dominuojančia bėgių infrastruktūra. Tai reikštų papildomas sąnaudas ir išaugusias kainas keleiviams.
- Keleivinių traukinių pelnas dažnai paskirstomas dotuojant regioninius, komerciškai nepatrauklius maršrutus
- Dauguma geležinkelio tinklo infrastruktūros priklauso krovininiams vežėjams, kas komplikuotų keleivinių maršrutų veiklą privatizavus operatorių
- Tarptautinė praktika rodo, kad privatizavimas gali ne tik nepagerinti, bet ir pagilinti paslaugų kokybės problemas, ypač regionuose
Transporto sektoriaus modernizacijos patirtis
Praeityje buvo svarstytos įvairios technologinės inovacijos bei alternatyvios viešojo transporto idėjos, tačiau jos ne visuomet pasiteisino. Didelės ambicijos ir nauji projektai nebūtinai užtikrina realų proveržį infrastruktūroje, jeigu trūksta nuoseklaus ilgalaikio finansavimo. Ilgalaikiai projektai, tokie kaip greitieji geležinkeliai, dažnai lieka valstybės atsakomybė, o nevienetiniams privataus sektoriaus bandymams įtvirtinti naujoves dažnai pritrūksta išteklių, todėl jie nutraukiami nepasiekus veiklos stadijos.
- Naujoms inovatyvioms technologijoms įdiegti reikia daug investicijų ir ilgalaikio įsipareigojimo
- Didžiosios reikšmės infrastruktūros projektai išlieka valstybės prioritetu
- Privataus kapitalo ištekliai dažnai nepakankami plėtrai ar atnaujinimui nacionaliniu mastu
Apibendrinant, bendra Lietuvos viešojo transporto sektoriaus patirtis rodo, kad stabilumą, paslaugų kokybę ir efektyvų projektų įgyvendinimą užtikrina nuolatinis valstybės dalyvavimas. Skubotas privatizavimas gali atnešti daugiau rizikų negu akivaizdžios naudos tiek keleiviams, tiek visai visuomenei.
