Ruošiatės papildyti pavarų dėžės alyvą: variklis jau užvestas, kapotas atidarytas, skystis paruoštas. Kyla klasikinis klausimas – pilti su veikiančiu varikliu ar prieš tai jį išjungti? Nuo pasirinkto būdo priklauso matavimo tikslumas ir rezultatas: galima pripilti per daug, per mažai arba apsitaškyti alyva. Bendra taisyklė paprasta: automatinėje pavarų dėžėje alyvos lygis paprastai tikrinamas ir papildomas varikliui dirbant, o mechaninėje – dažniausiai variklį išjungus. Vis dėlto svarbiausia yra laikytis konkretaus automobilio gamintojo nustatytos procedūros.
Automatinė pavarų dėžė: kodėl dažniausiai reikia palikti variklį užvestą
Automatinė transmisija veikia hidraulinio slėgio principu. Toks slėgis susidaro tik tuomet, kai variklis dirba ir veikia alyvos siurblys. Dėl šios priežasties tikrinant ar papildant alyvą su išjungtu varikliu matavimas dažnai būna netikslus: galite klaidingai nuspręsti, kad trūksta skysčio, ir perpildyti sistemą.
Dažniausiai rekomenduojama atlikti šiuos veiksmus: automobilį pastatyti ant lygaus paviršiaus, užvesti variklį, perjungti pavaras per visą diapazoną, kad skystis cirkuliuotų, tuomet grąžinti selektorių į stovėjimo padėtį (P) ir tik tada tikrinti lygį. Alyvą verta pilti pamažu, nedidelėmis porcijomis, kaskart iš naujo patikrinant lygį. Net ir vadinamosios „sandarios“ pavarų dėžės nėra amžinos – jos taip pat turi numatytus alyvos keitimo intervalus, tik dažniausiai ilgesnius.
Ne visiems automobiliams galioja vienodos taisyklės
Transmisijų aptarnavimo tvarka skiriasi priklausomai nuo modelio ir konstrukcijos. Dalis naujesnių automobilių apskritai nebeturi matuoklio (dipstiko), todėl lygio patikra ir papildymas atliekami per įpylimo bei patikros angas. Tokiais atvejais dažniausiai neužtenka piltuvėlio ir „iš akies“ metodo – gali prireikti tikslios procedūros, tinkamo įrankio bei patirties.
Net jei matuoklis yra, gamintojų reikalavimai gali skirtis: vienur alyvą reikia tikrinti įkaitus, kitur – esant šaltai transmisijai; vieni nurodo matuoti selektoriui esant (P), kiti – neutralioje padėtyje (N). Nors tai gali atrodyti smulkmenos, jos tiesiogiai lemia, ar lygis bus įvertintas teisingai.
Kur pradėti, kad nepadarytumėte klaidos
- Pirmiausia atsiverskite automobilio naudotojo arba remonto instrukciją ir susiraskite transmisijos alyvos tikrinimo bei pildymo tvarką.
- Patikrinkite, ar nurodyta transmisijos temperatūra (šalta / įkaitusi) ir ar variklis turi veikti.
- Įsitikinkite, kokia selektoriaus padėtis turi būti matavimo metu (P arba N).
- Jei transmisija neturi matuoklio, vadovaukitės gamintojo aprašymu dėl patikros ir įpylimo angų.
Netinkamai papildžius skystį galima sukelti rimtų pasekmių. Perpildyta sistema gali pradėti „plakti“ alyvą, ji prisotinama oro ir suputoja, todėl blogiau tepina ir gali sukelti slėgio šuolius. Tokios klaidos virsta kietais pavarų perjungimais, ūžesiu, prastesniu važiavimo komfortu ir didesnėmis sąnaudomis. Alyvos keitimas nepavers silpnos konstrukcijos pavarų dėžės idealia, tačiau tinkamas skysčio lygis ir būklė bent jau padeda išvengti papildomų problemų.
Ką stebėti po kapotu ir po automobiliu
Transmisijos alyva, skirtingai nei variklio, įprastomis sąlygomis „neišnyksta“ dėl sudegimo. Todėl nuolat žemas lygis dažniausiai signalizuoja ne „natūralų“ sumažėjimą, o nuotėkį. Tipinis orientyras – rudos ar raudonos dėmės po automobiliu ties pavarų dėžės karteriu ar jo zona.
Dažnai transmisijos alyvos keitimas rekomenduojamas maždaug kas 96 000–193 000 km. Jei skystis patamsėjęs, turi svilėsių kvapą, o kartu atsiranda ūžesys neutralioje padėtyje, pavarų praslydimas arba smūgiavimas perjungiant, problema gali būti rimtesnė nei vien tik trūkstamas kiekis. Šviežia alyva paprastai būna ryškiai raudona, vėliau spalva kiek tamsėja. Tamsiai ruda ar juoda spalva dažniausiai rodo užterštumą, o šviesiai rausvas atspalvis gali reikšti aušinimo skysčio priemaišą – kai kurios transmisijos turi aušinimo sprendimus, per kuriuos tokia tarša ir gali atsirasti.
Tinkamas skystis ir teisingas kiekis yra kritiškai svarbūs
Pildant alyvą būtina naudoti tik tą specifikaciją, kurią nurodo gamintojas – tai patikrinama instrukcijoje. Transmisijos skysčiai nėra universalūs ir tarpusavyje nekeičiami. Be to, mechaninių pavarų dėžių skysčiai paprastai yra tirštesni nei automatinėms dėžėms skirti, nes jų paskirtis ir darbo sąlygos skiriasi.
Netinkamas skystis gali sukelti trinties režimo sutrikimus: gali atsirasti girgždėjimas, sunkiau jungtis pavaros, prasidėti pavarų praslydimas ir suprastėti perjungimo kokybė. Ne mažiau svarbu neperpildyti – nesvarbu, ar variklis tuo metu dirba, ar ne. Transmisijoms „beveik teisingai“ dažniausiai nėra pakankamai gerai: alyvos tipas, procedūra ir lygis turi atitikti reikalavimus tiksliai.
