Bjauriausios netvarkos, kurias tau kada nors teko valyti iš savo automobilio

Automobilyje palikta netvarka dažnai virsta tikru išbandymu. Salono porolonas ir apmušalai sugeria skysčius, kvapai „įsigeria“ giliai, o kampai, siūlės ir sunkiai pasiekiamos ertmės priverčia valymą užsitęsti valandoms ar net dienoms. Žemiau – realios situacijos, kuriose žmonėms teko šalinti ypač nemalonius nešvarumus iš automobilio salono ir bagažinės: nuo sugedusio maisto iki į apdailą įsigėrusių techninių skysčių ir gyvūnų paliktų „siurprizų“.

Ilgai stovėjęs automobilis ir graužikų „kolonija“

Vienas skaitytojas pasakojo apie 1987 m. sportinį automobilį, kuris daugiau nei dešimtmetį stovėjo ūkiniame pastate atokioje vietovėje. Netrukus graužikai pateko į oro paėmimo zoną, pragraužė plastikinę sklendę ir per ventiliacijos kanalus įsitaisė salone. Lizdai atsirado ant sėdynių, kilimuose ir po jais, už durų apmušalų, tarp kėbulo skardų, net slenksčių ertmėse. Šaltuoju metu dalis graužikų sušaldavo, o atšilus oras „pridėdavo“ dar daugiau problemų – likučių, šlapimo ir išmatų mišinys metų metus kaupėsi vis naujais sluoksniais.

Automobilio savininkui atitekus transporto priemonei, vidus iš pirmo žvilgsnio atrodė išsiurbtas, tačiau kvapas priminė irimą. Atidarius variklio dangtį rasti lizdai po tam tikrais mazgais, o izoliacinė medžiaga buvo paversta suplėšytų skaidulų likučiais. Išėmus sėdynes ir kilimus paaiškėjo, kad paklotas porolonas buvo suardytas ir susimaišęs su graužikų paliktais teršalais. Kėbulo ertmėse, tarp metalinių panelių, radinių buvo dar daugiau – lyg ištisos „krūvos“ lizdų, išmatų ir liekanų.

Bandant išvalyti pasitelkti siauresni vamzdeliai, valymo antgaliai ir darbas rankomis – pro drenažo angas byrėjo beveik nesibaigiantis kiekis nešvarumų. Savininkas net patyrė nemalonų momentą, kai bandydamas suimti vieną iš graužikų likučių užkabino dantis. Po daugybės valandų valymo buvo taikyti specialūs kvapų ir biologinių likučių neutralizavimo metodai, naudojami itin sudėtingose situacijose, tačiau efektas buvo menkas, todėl procedūrą teko kartoti. Galiausiai automobilis kelerius metus buvo laikomas lauke po uždangalu, kad gerai išdžiūtų ir vėdintųsi, tik tada atsirado vilčių pradėti salono restauraciją.

Pamirštas maistas: kai bagažinė tampa „biologine laboratorija“

Vištiena, apie kurią niekas neprisiminė

Vienas vairuotojas pasakojo, kad šeima nupirko pakuotę vištienos ir ją paliko automobilio gale. Apie pirkinį niekas neprisiminė maždaug penkias dienas, ir tik vėliau paaiškėjo, kodėl namuose nebeliko maisto šaldiklyje. Atidarius bagažinę laukė itin stiprus kvapas, o iš išsipūtusių ir pratrūkusių pakuočių jau judėjo vabzdžiai ir lervos. Kvapui ir nešvarumams pašalinti prireikė apie savaitės intensyvaus šveitimo, valymo garais ir kvapų neutralizavimo. Net ir pakeitus salono filtrus, įjungus kondicionierių kartais vis dar juntamas kvapų „mišinys“, likęs ventiliacijos sistemoje.

Sugedę pirkiniai, išsiliejęs pienas ir graužikų pėdsakai

Kitas atvejis – šeimos automobilis, kuriame buvo palikti keli maišai pirkinių. Jie gulėjo galinėje sėdynėje tiek ilgai, kad atsirado vabzdžių, aptikta graužikų paliktų nešvarumų, pradėjo irti mėsa ir daržovės. Blogiausia dalis buvo pienas: bandant ištraukti tarą ji plyšo, o turinys išsiliejo ir dar labiau įsigėrė į apmušalus. Situacija buvo tokia nemaloni, kad savininkas rimtai svarstė apskritai atsisakyti automobilio, užuot bandęs jį gelbėti.

Skysčiai ir jų kvapas: kai salonas prisigeria ilgam

Dyzelinas bagažinėje ir salone

Vienas pasakojimas – apie puikiai prižiūrimą kupė, kuriuo savininkas vis tiek kartais veždavo tam netinkamus krovinius. Kartą į bagažinę buvo įdėtas dyzelinas technikai, tačiau grįžtant kažkas nutiko ir degalai išsiliejo taip, kad permirkė bagažinė, galinė dalis ir grindys. Dyzelino kvapas, ypač vasarą, tapo dar intensyvesnis, nes įsigėrė į kilimus ir apmušalus.

Norint suvaldyti situaciją teko išmontuoti galinės dalies apdailą ir kiliminę dangą, viską kruopščiai valyti, o automobilį ilgai vėdinti. Tik po maždaug mėnesio kvapas dingo tiek, kad jaustis viduje tapo saugu ir pakenčiama. Šis atvejis tapo gera pamoka, kad dalį krovinių verta vežti tam pritaikyta transporto priemone.

Medus ir lipni katastrofa

Kepykloje dirbęs žmogus anksti ryte skubiai vežė apie 19 litrų medaus kibirą. Kelyje tara apvirto ir visas turinys išbėgo į visureigio galinę dalį bei po antros eilės sėdynėmis. Tokia medžiaga ne tik sunkiai išvaloma, bet ir prasiskverbia į įvairias siūles bei ertmes, todėl valymas tapo ilgas ir varginantis.

Fermentuojamas gėrimas bagažinėje ir pienas sėdynėje

Vienoje šeimoje bagažinėje buvo vežamos dvi buteliuose supilstytos fermentacijos stadijos gėrimo talpos. Kadangi tokie buteliai paprastai nebūna sandariai užkimšti, transportuojant vienaip ar kitaip prasidėjo išsiliejimas, o bagažinę užpildė sunkiai pašalinamas kvapas.

Toje pačioje istorijoje prisimintas ir kitas epizodas: automobilyje vežtas sušaldyto pieno kiekis atitirpo, pakuotė neatlaikė ir pienas įsigėrė į sėdynę. Po kelių nesėkmingų bandymų panaikinti rūgstantį kvapą teko keisti sėdynę į kitą.

Gyvūnai automobilyje: dažniausiai problema ne purvas, o kvapas ir detalės

Šuns vėmalai – ir dar kartą

Vienas vairuotojas aprašė situaciją su dviem šunimis: vienas keliauja ramiai, o kitas dažniausiai „palūžta“ likus maždaug 10 minučių iki tikslo. Pirmas kartas įvyko naujame automobilyje – šuo sėdėjo priekyje, o turinys pateko tarp sėdynės ir centrinės konsolės, į įvairias jungtis ir net į konsolės nišas. Kadangi masė buvo tiršta, pusiau suvirškinto sauso pašaro, ji prasiskverbė į praktiškai nepasiekiamas vietas ir tarp plastikinių detalių sujungimų. Dalis valymo buvo įmanoma tik tada, kai nešvarumai apdžiūvo, o priemonių sunaudota labai daug.

Antrą kartą panaši situacija pasikartojo kitame automobilyje, tik papildomai nukentėjo saugos diržo sagties tvirtinimo vietos. Dar blogiau buvo tai, kad sėdynės turėjo ventiliaciją su perforacijomis per visą sėdimos dalies plotą, todėl nešvarumai užkimšo angas. Šiuo atveju jau buvo kreiptasi į profesionalus, ir paslauga kainavo apie 280 € – savininko vertinimu, tai buvo viena prasmingiausių išlaidų, nes savarankiškai susitvarkyti būtų buvę labai sudėtinga.

Ką tik išplautas salonas ir „skubus pakartojimas“

Kitas pasakojimas: po atostogų automobilis buvo paimtas iš cheminio valymo, o šuo – iš laikinos priežiūros vietos. Važiuojant namo gyvūnas staiga išvėmė didelį kiekį skysčio ir maisto likučių tiesiai ant galinių sėdynių. Dėl skystos konsistencijos dalis nubėgo į sėdynių ir diržų angas. Po skubaus valymo pakelėje namuose teko išardyti galines sėdynes, o kvapui suvaldyti automobilis buvo grąžintas specialistams. Istorijos moralas paprastas – automobilį šeimininkas galiausiai pakeitė, o šunį pasiliko.

Vaikai automobilyje: nemaloniausia dalis – tai, kas lieka tarp siūlių ir po apmušalais

Vėmalai galinėje sėdynėje ir „vaisių odelės“ metodas

Vienam vairuotojui mažas vaikas apvėmė galinę sėdynę. Kadangi iki namų buvo likusios kelios minutės, nuspręsta pirmiausia saugiai pabaigti kelionę, tada išlipti ir sutvarkyti vaiką, o automobilyje atverti duris ir leisti nešvarumams apdžiūti. Vėliau masė buvo nuimta nuo paviršiaus, o sudėtingiausia dalis – išvalyti tarpą tarp sėdimos dalies ir atlošo, kur nešvarumai pateko giliausiai. Tam teko ardyti galinės dalies apdailą, o kvapas išliko apie mėnesį.

Kasdienybė šeimoje su trimis vaikais

Žmogus, auginantis tris vaikus, teigė, kad per metus jam teko valyti praktiškai visų įmanomų „organizmo“ paliktų pėdsakų. Didžiausi pagalbininkai tokiose situacijose – galingas siurblys šlapiam valymui ir kilimų valymo įrenginys su geru antgaliu bei stipria trauka. Paminėtas ir pažįstamo atvejis, kai po vakarienės padauginęs alkoholio keleivis vėmė taip, kad dalis pateko į oro angas. Automobilio kvapas laikėsi ilgiau nei mėnesį, ypač karštomis dienomis, ir galiausiai transporto priemonė buvo pakeista į kitą.

Darbas automobilių plovykloje: kai problema ne salone, o ant kėbulo

Buvęs plovyklos darbuotojas prisiminė situaciją, kai šalčio dieną klientas atvažiavo su beveik švariu automobiliu ir reikalavo jį plauti rankomis, naudojant muiluotą vandenį. Vanduo ant kėbulo pradėjo akimirksniu šaldyti, todėl netrukus automobilį padengė kelių milimetrų ledo sluoksnis. Darbuotojai kankinosi apie 20 minučių, kol pasidarė per šalta tęsti, o kai grįžo po pertraukos, nei kliento, nei automobilio jau nebuvo. Iki šiol lieka klausimas, kaip su tokiu ledo sluoksniu pavyko atidaryti dureles nepažeidžiant lango.

Nuomos automobilio valymas: lipnus sirupas ant sėdynių

Žmogus, trumpai dirbęs automobilių paruošime po nuomos, prisiminė vieną nemaloniausių atvejų: ant vienatūrio sėdynės buvo paliktas atidarytas ir paguldytas sirupo butelis, o turinys ištekėjo į apmušalus. Net vieną sėdynę sutvarkyti užtruko ilgiau nei kelias minutes, nes lipni masė sunkiai nusivalo ir greitai pasklinda po siūles.

„Tiesiog purvinas“ automobilis, kuris pasirodė esantis rimtas projektas

Įsigijus naudotą didelį SUV paaiškėjo, kad ankstesnė šeimininkė vežiojo sportuojančius paauglius ir stambius šunis. Pirmojo apžiūrėjimo metu automobilis atrodė tiesiog apleistas: visur buvo plaukų, išdžiūvusio purvo, o kvapas priminė ilgai kauptą kūno ir gyvūnų „foną“. Manyta, kad pakaks paprasto valymo, tačiau realybė buvo kitokia – kelionė namo buvo sunkiai pakeliama, o valymas užtruko dvi–tris pilnas dienas: šampūnavimas, siurbimas ir nuolatinis paviršių tvarkymas. Net drabužius po to teko skalbti kelis kartus. Visgi galutinis rezultatas buvo toks, kad šiandien iš automobilio būklės neįtartum, kokia netvarka ten buvo anksčiau, o savininkai tapo itin reiklus tvarkai ir salono priežiūrai.

Vėmalai ant panelės ir jungiklių: kai valymas reikalauja kruopštumo

Dar viena istorija – apie staigų pykinimą išvažiuojant iš darbo aikštelės. Bandant susigaudyti, ar atidaryti duris, ar nuleisti langą, laiko nebeliko. Maisto likučiai pateko ant vairuotojo, prietaisų skydelio, durų apdailos, sėdynės ir kilimėlių. Stambesnė dalis nuo sėdynės buvo nuvalyta tuo, kas buvo po ranka, tačiau kelionę iki namų teko tęsti pravėrus visus langus. Vėliau maždaug dvi valandas užtruko valymas, kad neliktų kvapo ir nešvarumų smulkiuose tarpuose, įskaitant mygtukus bei jungiklius. Po kelių mėnesių automobilis buvo pakeistas, o jokių išorinių požymių, kad kažkas buvo nutikę, neliko.

Pienas salone: viena sunkiausiai suvaldomų problemų

Vienu atveju staigiai stabdant pakuotė su pienu apvirto ir išsiliejo į galinę kiliminę dangą. Buvo bandyta įvairiai valyti, tačiau rūgstančio pieno kvapas niekaip neišnyko. Galiausiai teko keisti visą kiliminę dangą, o darbai kainavo apie 1 380 €.