Brangiausi Jay Leno automobiliai ir bendra jo kolekcijos vertė

Jay Leno daugelį metų skyrė milžinišką dalį savo laiko transporto priemonių kolekcijai, kuri šiandien laikoma viena įspūdingiausių. Jo garaže – ne tik reti modeliai, kurių beveik neįmanoma rasti rinkoje, bet ir automobiliai bei motociklai su aiškia istorija, kontekstu ar technine išskirtinybe. Šį pomėgį jis pavertė ir viešu projektu: savo „YouTube“ laidoje apie kolekciją ir restauravimo procesus jis nuosekliai rodo, kaip atgaivinami seni automobiliai, bei pasakoja, kuo skirtingi modeliai įdomūs entuziastams.

Didelį kolekcijos mastą paaiškina paprastas principas – Leno itin retai atsisveikina su turimais automobiliais. Pirmą kartą per maždaug tris dešimtmečius automobilį jis pardavė tik 2021 m., kai aukcione perleido 2015 m. „Tesla Model S P90D“. Pardavimo priežastis nebuvo nusivylimas – taip jis tiesiog atlaisvino vietą naujesniam gamintojo modeliui. Būtent toks požiūris (pirkti, prižiūrėti ir pasilikti ilgam) leido suformuoti rinkinį, kuriame – mažiausiai 181 transporto priemonė, o bendra vertė skaičiuojama maždaug nuo 47,8 mln. iki 92,0 mln. eurų.

Tikslią kolekcijos kainą nustatyti sudėtinga, nes dalis automobilių yra tokie reti, kad jų realią vertę dažnai parodo tik pavieniai aukcionų sandoriai, o kartais net ir jie neleidžia tiksliai sulyginti būklės, komplektacijos ar kilmės. Toliau pateikiami brangiausi Leno kolekcijos automobiliai, jų apytikrės vertės ir faktoriai, dėl kurių būtent šie modeliai laikomi išskirtiniais.

Brangiausi Jay Leno kolekcijos automobiliai

1928 m. „Bugatti Type 37 A“ – apie 0,92 mln. eurų

Beveik šimtmetį skaičiuojantis „Bugatti Type 37 A“ vertinamas maždaug 0,92 mln. eurų ir išsiskiria tuo, kad tai ne tik kolekcinis eksponatas – tai automobilis, kuriuo realiai galima važiuoti viešais keliais. Šis modelis buvo kuriamas „voiturette“ lenktynėms, o kompresoriumi papildytas variklis leido reikšmingai padidinti galią, palyginti su baziniu „Type 37“.

Techniniai skaičiai čia svarbūs ir istorijai: didžiausias greitis siekė apie 196 km/val., o Leno yra minėjęs, kad jo turimas egzempliorius realiomis sąlygomis yra pasiekęs maždaug 185 km/val. Aukcionuose šio modelio kainos svyravo: 2014 m. vienas 1928 m. „Type 37 A“ parduotas už maždaug 885 500 eurų (su matomais salono nusidėvėjimo požymiais), o 2023 m. kitas egzempliorius pasiekė apie 687 400 eurų (labai geros būklės, tačiau su tam tikrais pakeitimais). Atsižvelgiant į rinkos logiką, Leno turimas automobilis, jei kada nors būtų parduodamas, tikėtina galėtų peržengti ir apie 0,92 mln. eurų ribą.

1953 m. „Cunningham C-3“ – apie 1,10 mln. eurų

„Cunningham C-3“ buvo gaminamas 1952–1955 m., o naujas kainavo apie 9 200 eurų. Kada tiksliai šį automobilį įsigijo Leno, viešai nedetalizuojama, tačiau jis plačiau parodytas jo žiūrovams 2014 m. pabaigoje. Restauravimo darbai startavo maždaug 2015 m. ir buvo užbaigti 2017 m. birželį. Šiandien 1953 m. „Cunningham C-3 Coupe“ vertė siekia apie 1,10 mln. eurų.

Kainą kelia ne vien kruopšti restauracija. Esminė priežastis – reto modelio statusas: pasaulyje likę vos apie 25 šio tipo automobiliai. Po atnaujinimo Leno automobilis išlaikė originalų „Chrysler Hemi“ V8 variklį, tačiau automatinę 3 laipsnių transmisiją jis pakeitė 5 laipsnių mechanine. Taip pat sugrąžintos originalios dažų ir salono spalvos – tikslas buvo išsaugoti autentiškumą, bet padaryti automobilį patrauklesnį važiuoti.

Istoriškai tai buvo greitas automobilis: maksimalus greitis siekė apie 217 km/val., o komfortiškas kruizinis važiavimas – apie 172 km/val. 2022 m. aukcione kabrioleto versija parduota už maždaug 1,10 mln. eurų; šis sandoris galėjo būti paveiktas to, kad kabrioletų pagaminta tik penki. Vis dėlto dėl labai geros Leno automobilio būklės jo vertė teoriškai gali būti panaši, nors šio modelio pardavimai apskritai itin reti.

2004 m. „Porsche Carrera GT“ – apie 1,75 mln. eurų

Nors Leno kolekcijoje daug istorinių modelių, jis neignoruoja ir modernesnių superautomobilių, jei jų technika bei ribota pasiūla turi aiškią kolekcinę vertę. „Porsche Carrera GT“ su 605 AG V10 varikliu yra vienas vertingiausių naujesnių modelių jo garaže. Maksimalus greitis siekia apie 322 km/val., o pats Leno yra pasakojęs, kad trasoje yra važiavęs maždaug 293 km/val. Įsibėgėjimą papildo 6 laipsnių mechaninė pavarų dėžė, o iki 97 km/val. automobilis įsibėgėja per maždaug 3,8 s.

Modelio vertės šuolis įspūdingas: pradinė naujo automobilio kaina buvo apie 405 000 eurų. Aukcionuose „Carrera GT“ jau seniai peržengė milijoninę ribą: 2005 m. automobilis viename pardavime pasiekė apie 1,38 mln. eurų, o 2022 m. kitas egzempliorius buvo parduotas už kiek daugiau nei 1,84 mln. eurų. Per ketverių metų gamybos laikotarpį pagaminta tik 1 270 vienetų, todėl ribota pasiūla tiesiogiai palaiko kainas.

Leno savo „Carrera GT“ įsigijo naują 2005 m., tačiau pradžioje jis nebuvo patenkintas valdymu ir atliko tam tikrus patobulinimus. Tarp jų – amortizatorių keitimas po ankstyvų gedimų. 2023 m. buvo skelbta šio modelio pakabos gedimų rizika, dėl kurios savininkams teko laukti detalių ir remonto sprendimų.

2014 m. „McLaren P1“ – apie 1,84 mln. eurų

„McLaren P1“ Leno kolekcijoje – dar modernesnis ir dar labiau kolekcinis pasirinkimas. Naujas šis modelis kainavo kiek daugiau nei 0,92 mln. eurų, tačiau ribota 375 automobilių serija ir aukcionų paklausa lėmė, kad pardavimuose kaina perkopė 1,84 mln. eurų. Leno turimą automobilį papildomai išskiria jo pristatymo istorija: tai buvo pirmasis šio įkraunamo hibridinio superautomobilio egzempliorius, pristatytas šalies rinkai, ir pirmasis, kurį vairavo žmogus, nepriklausantis gamintojo komandai.

P1 derina benziną ir elektrą: už vairuotojo sumontuotas V8, o bendra sistemos galia siekia 903 AG. Maksimalus greitis – apie 349 km/val., o iki 97 km/val. jis įsibėgėja greičiau nei per 3 s. Aerodinamika, greitis ir ryški geltona kėbulo spalva šiame modelyje yra ne vien estetika – tai visiškai funkcionalaus superautomobilio koncepcijos dalis.

1932 m. „Duesenberg SJ Murphy Convertible“ – apie 1,84 mln. eurų

1932 m. „Duesenberg SJ Murphy Convertible“ kolekcininkų pasaulyje vertinamas dėl savo konstrukcijos, ribotos gamybos ir individualizuotos gamybos filosofijos. Tai kompresorinis „J“ modelio variantas – būtent dėl to pavadinime atsiranda raidė S. Iš viso pagaminti tik 38 vienetai, o kiekvienas buvo kuriamas pagal konkretaus užsakovo pageidavimus, todėl identiškų praktiškai nėra.

To laikmečio mastu technika buvo išskirtinė: 320 AG eilinis aštuonių cilindrų variklis leido viršyti 161 km/val. ribą – 1930-aisiais tai buvo retas pasiekimas serijiniam automobiliui. Modelis pasižymėjo pažangia pakaba ir tvirta konstrukcija, skirta didesniam stabilumui.

Naujas pirkėjas tuo metu būtų mokėjęs beveik 9 200 eurų vien už važiuoklę, kai vidutinis automobilis kainavo apie 460 eurų. Dėl didžiulio retumo tiksli šiandieninė vertė vertinama apytikriai. 2023 m. „Duesenberg Model J“ su specifiniu kėbulu aukcione parduotas už daugiau nei 3,68 mln. eurų, o 2005 m. kitas „Model J“ sandoris siekė apie 2,48 mln. eurų. Tokie rezultatai leidžia pagrįstai manyti, kad Leno SJ Murphy egzempliorius galėtų būti vertas bent apie 1,84 mln. eurų.

2026 m. „McLaren W1 Hypercar“ – apie 1,93 mln. eurų

Šis modelis dar nėra galutinai įsiliejęs į Leno kolekciją, tačiau jis jau yra sumokėjęs pradinę įmoką už „McLaren W1 Hypercar“. Susidomėjimas sustiprėjo po to, kai automobilis buvo pristatytas jo laidoje, o ribota 399 vienetų serija reiškia, kad savininkų ratas bus labai siauras.

Šiuo metu kaina vertinama apie 1,93 mln. eurų, nors serijinė gamyba ir galutinės specifikacijos dar gali daryti įtaką tiek kainodarai, tiek antrinei rinkai. Papildomai vertę gali keisti individualizavimo pasirinkimai, nes modelis numatytas plačiai komplektuojamas pagal užsakymą.

Pagal skelbiamus planus variklis turėtų pasiekti iki 1 258 AG, o sukimo momentas – 1 340 Nm. Maksimalus greitis numatomas apie 349 km/val., o įsibėgėjimas iki 97 km/val. – apie 2,7 s. Dvigubai turbokompresorinis V8 su hibridine sistema ir aktyvi aerodinamika kuriami ne vien dėl įspūdžio – šie sprendimai turi tiesiogiai didinti prispaudžiamąją jėgą ir stabilumą važiuojant dideliu greičiu.

1913 m. „Mercer Type 35J Raceabout“ – apie 2,76 mln. eurų

„Mercer Type 35J Raceabout“ – ankstyvojo automobilių sporto eros produktas, kurtas lenktynėms laikotarpiu iki Pirmojo pasaulinio karo. Paprasta, lengva konstrukcija ir aiški sportinė paskirtis padėjo jam tapti vienu greičiausių savo laikmečio automobilių. T formos galvutės 4 cilindrų variklis išvysto apie 55 AG, o maksimalus greitis siekė apie 145 km/val., kai daugeliui to meto automobilių ėmė trūkti galios jau ties 72 km/val.

Šiandien originalios būklės egzemplioriai praktiškai nepasitaiko, o Leno turimas automobilis laikomas autentišku. Istoriškai modelis kainavo apie 2 392 eurus, tačiau dabartinė vertė visiškai kito mastelio. Kadangi per metus buvo pagaminama maždaug po 150 „Raceabout“, o originalių su T tipo varikliu liko tik vienetai, rinkos palyginimų beveik nėra. 2023 m. aukcione 1914 m. egzempliorius parduotas už maždaug 4,32 mln. eurų, todėl 1913 m. modelis, ypač geros būklės, realiai gali būti vertas daugiau nei jam priskiriami apie 2,76 mln. eurų. Šio automobilio atvejis paprastas: kuo rečiau jis pasirodo rinkoje, tuo labiau stiprėja „nepakeičiamumo“ faktorius.

1967 m. „Lamborghini Miura P400“ – apie 3,22 mln. eurų

1967 m. „Lamborghini Miura P400“ dažnai minimas kaip vienas pirmųjų tikrų superautomobilių. Tai buvo vienas pirmųjų gatvėms skirtų sportinių automobilių su gale sumontuotu V12 varikliu, o maksimalus greitis siekė maždaug 274 km/val. 345 AG variklis dirbo su 5 laipsnių mechanine pavarų dėže, o iki 97 km/val. automobilis įsibėgėdavo per kiek daugiau nei 6 s. Dėl gerai paskirstytos masės ir aptakaus kėbulo automobilis pasižymėjo solidžiu valdymu posūkiuose, tačiau žemas priekis dideliu greičiu galėjo linkti kilti, kas buvo žinomas šio modelio charakterio bruožas.

1966–1969 m. „Miura P400“ pagaminta tik 275 vienetai. Vėlesnės S ir SV versijos bendrą „Miura“ skaičių padidino iki kiek daugiau nei 700, o iš visų mažiau nei 800 pagamintų automobilių manoma, kad iki šių dienų išliko apie 400. Tai reiškia, kad pirmosios laidos 1967 m. P400 egzempliorių rinkoje yra labai mažai.

Naujas „Miura P400“ kainavo apie 18 400 eurų. Šiandien tai vienas geidžiamiausių kolekcijos objektų, ypač jei automobilis išlaikytas originalus ir puikios būklės, kaip Leno turimas. Kaina gali kisti: 2024 m. aukcione 1972 m. „Miura P400 SV“ parduotas už maždaug 4,51 mln. eurų, o tai gali daryti įtaką visos „Miura“ šeimos vertinimams. Leno P400 šiuo metu siejamas su maždaug 3,22 mln. eurų verte, tačiau rinkos pikas gali pakelti kartelę.

1957 m. „Mercedes-Benz 300SL“ – apie 7,36 mln. eurų

„Mercedes-Benz 300SL“ vardas kolekcininkams reiškia ne tik prestižą, bet ir istorinę technologijų viršūnę. Leno kolekcijoje esantis 1957 m. „300SL“ vertinamas maždaug 7,36 mln. eurų. Tai automobilis, kuris patraukia akį dizainu, tačiau jo legenda pirmiausia sukurta greičio ir inžinerijos. Modelio istorija prasidėjo 1954 m., o gamyba baigėsi 1957 m., uždarydama „Gullwing“ laikotarpį.

Šis „Mercedes-Benz“ dažnai įtraukiamas į diskusiją apie ankstyvą superautomobilio sąvoką. 3,0 l eilinis šešių cilindrų variklis su tiesioginiu kuro įpurškimu išvystė apie 240 AG, o maksimalus greitis siekė apie 259 km/val., kas tuo metu serijinių automobilių pasaulyje buvo rekordiniame lygyje.

Vienu metu Leno buvo įsigijęs paskutinį 1957 m. „300SL“, nuriedėjusį nuo gamybos linijos, tačiau tą automobilį jis 2024 m. pardavė labdaros tikslams. Iš viso pagaminta apie 1 400 „Gullwing“ vienetų, todėl kiekvienas išlikęs egzempliorius turi didelę kolekcinę reikšmę. Dabartinis Leno turimas „300SL“ vertinamas maždaug 7,36–9,20 mln. eurų net ir be restauracijos. Esminė priežastis – aliumininis kėbulas: tokių versijų pagaminta tik 29, todėl net ir automobilis, ilgai stovėjęs nenaudojamas, gali turėti išskirtinę finansinę vertę. Ankstesnis savininkas šį egzempliorių buvo įsigijęs už maždaug 27 600 eurų.

1994 m. „McLaren F1“ – apie 18,40 mln. eurų

Nors būsimas „McLaren W1“ teoriškai ateityje galėtų pakeisti vertės hierarchiją, kol kas vienas brangiausių Leno automobilių yra 1994 m. „McLaren F1“. Jis buvo nupirktas iš vienintelio ankstesnio savininko už maždaug 736 000 eurų – maždaug tiek, kiek automobilis kainavo naujas. Vėliau Leno yra nurodęs, kad didžiausias gautas pasiūlymas už jo F1 siekė apie 18,40 mln. eurų, tačiau automobilio parduoti jis neplanuoja.

Aukcionų rezultatai rodo, kad tokia suma nėra teorinė: 2019 m. „McLaren F1“, sukonfigūruotas pagal LM specifikaciją ir turėjęs keturis savininkus, buvo parduotas už maždaug 18,22 mln. eurų, tapdamas brangiausiu kada nors aukcione parduotu „McLaren“. Vertę kuria keli veiksniai: itin maža pasiūla (pagaminti tik 64 keliams skirti automobiliai), anglies pluošto monokokas, suteikiantis tvirtumą ir mažesnę masę, bei trijų vietų salonas, kuris superautomobilių segmente yra reta konstrukcinė idėja ir kartu padeda masės balansui.

1934 m. „Duesenberg Walker Coupe“ – apie 18,40 mln. eurų

Brangiausio Leno garažo automobilio poziciją dalijasi 1934 m. „Duesenberg Walker Coupe“, kurio vertė taip pat siekia apie 18,40 mln. eurų. Šio modelio išskirtinumas – jis vienetinis: tai vienintelis toks automobilis, todėl jo pakeisti kitu realiai neįmanoma. Automobilis buvo pagamintas konkrečiam užsakovui – farmacijos įmonės vadovui Josiah Lilly – todėl jo istorija yra aiškiai susieta su individualiu užsakymu ir išskirtiniu kėbulo tipu.

Dar 1934 m. šis automobilis buvo neįprastai brangus – kainavo apie 23 000 eurų. Nepaisant nepraktiškumo, techniniai rodikliai darė jį geidžiamą: variklio galia siekė iki 265 AG, tai buvo beveik dvigubai daugiau, nei galėjo pasiūlyti dauguma to meto automobilių. Tokia jėgainė leido be įtampos palaikyti apie 113 km/val. kruizinį greitį. Kėbulas buvo aptakus, o važiuoklė (apie 1 996 kg) sukurta taip, kad automobilis stabiliau „skrostų“ orą. Papildomą išskirtinį charakterį suteikė priešingos krypties („suicide“) durys.

• Retumas ir unikalumas dažniausiai lemia didžiausią vertės šuolį: vienetiniai ar labai mažos serijos automobiliai kainuoja ne dėl vien technikos.
• Aukcionų kainos svyruoja priklausomai nuo būklės, originalumo ir atliktų pakeitimų, todėl tas pats modelis skirtinguose pardavimuose gali turėti labai skirtingą vertę.
• Technologinė reikšmė (pvz., ankstyvas tiesioginis įpurškimas, anglies pluošto monokokas ar hibridinė sistema) dažnai tampa ilgalaikiu vertės pagrindu kolekcinėje rinkoje.