Po paskutinio ne itin įdomaus Japonijos „Grand Prix“ etapo daug diskusijų kilo dėl „purvino oro“ efekto lenktynėse. Nors ši tema Formulės 1 aistruoliams pažįstama jau kelis dešimtmečius, aerodinaminiai sprendimai, kuriantys prispaudžiamąją jėgą ir gadinantys oro srautus, trukdo lenkimams jau daugiau kaip 25 metus. Tačiau dar prieš tai aerodinamika lenktynėse buvo ginčų objektas. Vienas ryškiausių F1 lenktynininkų dar 7-ajame dešimtmetyje aiškiai pasisakė prieš automobilių sparnus – Jochenas Rindtas, pasaulio čempionas 1970 metais, įsitikinęs, kad sparnai kelia pavojų ir kenkia pačioms lenktynėms, todėl turėjo būti uždrausti. Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, jo tuometiniai įspėjimai tebėra aktualūs ir šiandien.
Pirmieji sparnų bandymai varžybose
J. Rindtas savo nuogąstavimus išdėstė atvirame laiške, kuris buvo publikuotas 1969 metų gegužės „Autosport“ žurnale. Šį laišką neseniai vėl iškėlė lenktynių portalai. Austras jau tada suprato, kad po „Lotus 49B“ su sparnais pasirodymo Prancūzijos „Grand Prix“ 1968 metais, visi komandos seks tuo pavyzdžiu. Rindtas rašė, kad nors galimybes išnaudoti oro srautą suprato visi, mažai kas pagalvojo apie tai, kas nutiks, jei sparnai suges, ir kokią įtaką jie turės lenktynių kokybei.
Techninės rizikos ir pavojingos avarijos
Nors austras suprato, jog ilgainiui sparnų patikimumo klausimai bus išspręsti, jį neramino kone sprogstamos ir grėsmingos avarijos labai dideliu greičiu. Kaip vieną iš pavyzdžių jis pateikė savo avariją Ispanijos „Grand Prix“ 1969 metais – tada „Lotus 49B“ galinis sparnas sulūžo didelio posūkio metu, automobilis pakilo į orą ir trenkėsi į trasos atitvarus, taip pat į G. Hillo automobilį, kuris irgi patyrė sparno gedimą. Sparnų lūžiai tapo viena opiausių problemų.
Jocheno Rindto karjera ir nuogąstavimai
7-ojo dešimtmečio pabaigoje J. Rindtas buvo viena ryškiausių lenktynių asmenybių. 1967 metais jis laimėjo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos „Formulės 2“ čempionatus, laimėjęs 6 iš 9 etapų. Kitą sezoną jis prisijungė prie „Brabham“ komandos, tačiau kitais metais perėjo į „Lotus“, siekdamas gauti greitesnį automobilį ir įgyvendinti svajonę tapti pasaulio čempionu. Jis suvokė rizikas dirbant su technine legenda C. Chapmanu ir garsiai sakė: „Lotus gali padaryti iš manęs arba pasaulio čempioną, arba pražudyti.“
Lemtingos avarijos ir karjeros pabaiga
Šie žodžiai tapo realybe – J. Rindtas 1970 metais po mirties buvo paskelbtas pasaulio čempionu. Tragiška avarija Monzoje per treniruotę nutraukė jo gyvenimą: važiuojant per „Parabolica“ posūkį sugedo priekinės dešinės pusės pusašis, „Lotus“ automobilis smigo į atitvarus, o penkių taškų saugos diržas sunkiai sužalojo jo kaklą. Jis, specialiai neužsisegęs kirkšninio diržo, smūgio metu praslydo po pagrindiniais diržais. Po penkių laimėtų etapų iš devynių ir surinkęs 45 taškus (20 taškų persvara), nė vienas varžovas iki sezono pabaigos jo nepavijo.
Iššūkiai dėl „purvino oro“ ir lenktynių kokybė
Logiškiausiai ir aktualiausiai šiandien skamba J. Rindto mintys apie oro srautų keliamą problemą. Jis pabrėžė, kad važiuojant paskui automobilį su sparnais, dėl oro turbulencijos lenkti tampa sudėtinga. Rindtas pastebėjo, kad dėl to lėtesnis automobilis gali lengvai ginti savo poziciją, net jei už jo važiuoja greitesnis varžovas. Jo teigimu, tai neleidžia matyti artimos kovos trasoje, kurios labiausiai laukia žiūrovai. Tačiau jis neįvertino, kad greičio mėgėjų aistra su laiku tik stiprės. Sumažinus vidutinį greitį aukojant kokybę, visuomenė to nesuprastų, todėl organizatoriai retai ryžtasi tokiems sprendimams.
- Aerodinaminės inovacijos nuo pat pradžių buvo ginčų tema F1.
- Jochenas Rindtas įspėjo apie pavojus dar 1969 metais.
- Sparnų sukelta turbulence trukdo lenkimams iki šiol.
- Saugumo ir lenkimų klausimai dažnai nusveriami greičio vardan.
- Žiūrovų prioritetas išlieka kuo didesnis tempas, net jei nuo to nukenčia lenktynių lygiavertiškumas.
