Po maždaug penkerių metų intensyvaus laukimo į kino teatrus pagaliau atėjo „F1 The Movie“ – „Apple Films“ lenktynių juosta su Bradu Pittu pagrindiniame vaidmenyje. Filmą režisavo Josephas Kosinski, o tarp prodiuserių – ir Lewisas Hamiltonas. Per premjerą filmą žiūrėjau taip, kaip jis akivaizdžiai sumanytas: dideliame ekrane ir su „Dolby Atmos“ garsu, kad pilnai atsiskleistų Hanso Zimmerio muzika ir variklių gausmas. Po paros įspūdis nesikeičia: šis filmas praktiškai reikalauja kino teatro, bet kaip istorija jis stipriai nuvilia.
Skelbiama, kad projektas kainavo daugiau nei 460 mln. eurų, todėl „F1 The Movie“ patenka tarp brangiausių filmų istorijoje. Dalį šių pinigų tikrai matyti kadre – vaizdas įspūdingas, mastelis didžiulis. Tačiau scenarijus prastas, o pagrindinė idėja tokia nelogiška, kad rezultatas primena dar vieną triukšmingą, bet greitai užsimirštantį reginį. Nors yra ryškių momentų, bendra patirtis palieka daug nepasitenkinimo.
Siuzetas be spoilerių
Neperpasakojant siužeto detalių daugiau nei atskleidžia anonsai, filmo ašis paprasta. Brado Pitto personažas Sonny Hayesas – į šeštą dešimtį įkopęs buvęs „Formulės 1“ talentas, kurio karjera seniai praeityje. Asmeninis gyvenimas sujauktas: nepavykusios santuokos, priklausomybė nuo azarto ir bankrotas. Po pergalės 24 valandų Deitonos lenktynėse jį susiranda buvęs varžovas, dabar komandos savininkas Rubenas (vaidina Javieras Bardemas) ir pakviečia išgelbėti stringančią APX GP ekipą iki sezono pabaigos.
Filmas pateikia keistą laiko logiką: sausį sezonas jau lyg ir įpusėjęs, o komandai lieka vos devynios lenktynės, kad pasiektų tikslą – priešingu atveju tektų parduoti ekipą. Hayesui priskiriamas jaunas, ambicingas naujokas Joshas Pearce’as (Damson Idris). Konfliktų netrūksta ir trasoje, ir už jos ribų. Tarp siužeto linijų įterpta ir romantiška gija, kuri atrodo labiau kaip priedas, o ne būtina istorijos dalis. Taip pat rodoma keli didesni incidentai trasoje ir pateikiama nemažai epizodinių pasirodymų iš „Formulės 1“ aplinkos.
Kas filme veikia
Stipriausias filmo segmentas – pati pradžia. Pirmosios maždaug dešimt minučių yra stebėtinai įtaigios ir, svarbiausia, įtikinamos. Sonny parodomas kasdieniškai, be perdėto didvyriškumo: atsikelia, apsirengia, sėda į „Porsche 911 GT3 R“ ir važiuoja naktinę atkarpą 24 valandų Deitonoje. Ši dalis didžiajame ekrane atrodo itin gyvai ir gražiai, ypač žiūrovams, kurie vertina žiedines ištvermės lenktynes.
Nors veiksmo intensyvumas tokioje lenktynių stadijoje gali būti kiek perdėtas, pats faktas, kad buvęs „F1“ pilotas vis dar gali varžytis sportinių automobilių klasėje, skamba realistiškai. Ironiška detalė – filme Hayesas „Porsche“ dalijasi su jau karjerą baigusiu 43 metų Patricku Longu.
Didelę filmo vertės dalį sukuria Hanso Zimmerio muzika. Garso takelis masyvus, emocionalus ir nuolat palaiko įtampą, primindamas kompozitoriaus didelio masto darbus, tik su greitesniu, nervingesniu ritmu. Įdomiausia, kad šis muzikinis „sluoksnis“ taip stipriai įaugęs į filmą, jog kelios beveik tylios scenos suveikia dar efektingiau – salėje akimirksniu atsiranda visiška tyla, o žiūrovo dėmesys susikoncentruoja į vaizdą ir detales.
Kino kalbai „Formulė 1“ apskritai tinka: sporto blizgesys, greitis ir aplinkos mastelis organiškai atrodo dideliame ekrane. Jaučiasi, kad režisierius moka filmuoti veiksmą – kadrai intensyvūs, kai kur sąmoningai ilgiau „palaikomi“, o lenktynių epizodai dažniausiai sukonstruoti taip, kad žiūrovui būtų aišku, kas ir kodėl vyksta.
Kas filme neveikia
Greta Zimmerio muzikos naudojamas ir populiariosios muzikos rinkinys su ryškiais vardais (tarp jų – Edas Sheeranas, Doja Cat, Tate McRae ir Rosé). Toks pasirinkimas filmui suteikia greitai senstantį „laiko žymeklį“: po kelerių metų jis greičiausiai skambės labiau kaip konkretaus laikotarpio rinkinys, o ne organiška filmo dalis. Ypač dirbtinai atrodo „Queen“ kūrinio „We Will Rock You“ panaudojimas prieš Didžiosios Britanijos etapą – scena primena pigų „užvedimą“, kuris labiau erzina nei įtraukia.
Problema yra ir aktoriaus parinkimas. Bradas Pittas šiame vaidmenyje atrodo netinkamai ne dėl talento, o dėl pačios prielaidos. Jis vyresnis už vyriausią „Formulės 1“ pilotą istorijoje maždaug penkeriais metais. Realybėje dauguma lenktynininkų „Formulėje 1“ fiziškai nebeišlaiko tokio krūvio gerokai anksčiau – dažnai jau apie ketvirtą dešimtį. Išimtys egzistuoja, bet šešiasdešimtmetis aktyviai kovojantis F1 bolide yra sunkiai pateisinama mintis. Pittas ekrane dar turi energijos, tačiau šiam personažui trūksta ankstesnio ryžtingumo ir charizmos, kurią jis turėjo kai kuriuose ankstesniuose darbuose.
Siužetas taip pat neatrodo originalus: pensininkas grįžta, kad suvaldytų karštakošį naujoką ir išgelbėtų komandą ant žlugimo ribos. Tokia schema kine matyta ne kartą, o „F1 The Movie“ ją iš esmės perpasakoja. Įspūdis toks, lyg būtų paimta senesnio lenktynių filmo formulė ir padidintas biudžetas, bet ne scenarijaus kokybė.
Techniniai netikslumai ir logikos spragos
Didžiausias paradoksas tas, kad filmas, atrodo, nežino savo auditorijos. Žmogui, kuris nesidomi „Formule 1“, scenarijuje pateikiama pernelyg daug specifikos: DRS, minkštų/vidutinių/kietų padangų strategija, raudonos ir geltonos vėliavos, saugos automobilio procedūros. Tuo pačiu žiūrovui, kuris šiuos dalykus supranta, kliūva tai, jog nemaža dalis jų parodyta klaidingai arba naudojama visiškai nelogiškai.
- Yra epizodas, kuriame po avarijos Hayesas toliau vairuoja suprastėjus regėjimui. Toks sprendimas kuria pavojingą įspūdį, kad sporte į vairuotojų sveikatą žiūrima pro pirštus.
- Rodoma situacija, kai Hayesas sąmoningai kontaktuoja su kitais automobiliais, kad išprovokuotų geltoną vėliavą. Po finišo jis net sulaukia palankių reakcijų iš trasos aplinkos. Tai prastai atrodo ir saugumo, ir sportinės etikos kontekste, nes formuoja mintį, kad bolidas gali būti naudojamas kaip įrankis manipuliuoti lenktynių eiga.
- Siuzeto kulminacija aiškiai primena vieną garsiausių pastarojo meto čempionato finalų, kuris iki šiol vertinamas kaip itin prieštaringas ir palikęs ryškų dėmę sporto reputacijoje.
Be to, filme gausu klausimų, į kuriuos niekas net nebando atsakyti. Kodėl lyderis atsidaro DRS, kai priešais nėra lėčiau važiuojančių bolidų? Kaip taip nutinka, kad sausį sezonas jau „perkopęs“ pusę? Kaip pagrindinis herojus apskritai gauna vietą komandoje, jei tam reikalinga superlicencija? Net jei tai ir nėra esminiai elementai pačiai istorijai, scenarijus pats įsivelia į „Formulės 1“ taisykles ir kalendoriaus logiką, o tada jų nesilaiko. Prie to prisideda ir maršruto nenuoseklumas, kai etapai dėliojami taip, lyg logistika ir kalendoriaus realybė neegzistuotų.
Galutinis vertinimas
Dalis priekaištų, tikėtina, daugeliui žiūrovų netrukdys. Jei tikslas – ateiti į kiną dėl triukšmingo reginio, gražaus vaizdo, stipraus garso ir paprastos pramogos, filmas tą suteikia. Vis dėlto „F1 The Movie“ labiau laikosi ant garso ir vizualo nei ant istorijos: vaidyba vidutinė, scenarijus silpnas, o lenktynių logika dažnai erzina. Dėl to tai yra filmas, kuris veikia beveik tik kino salėje – mažame ekrane toks turinys greičiausiai prarastų didžiąją dalį savo prasmės. Jei neplanuojate žiūrėti kino teatre, racionaliausia būtų jį praleisti.
