Prieš ketverius metus viena vairuotoja prospekte pralėkė per raudoną šviesoforo signalą maždaug 137 km/val. greičiu ir mirtinai partrenkė 11 metų vaiką, ėjusį per perėją. Nepaisant žūties, teisinė pasekmė apsiribojo administraciniu pažeidimu – nesustojimu prie raudono šviesoforo signalo. Prokurorai aiškino, kad jiems pritrūko įrodymų pareikšti kaltinimą dėl pavojingo vairavimo, kuris pagal tos valstijos taisykles yra būtina sąlyga siekiant pateikti kaltinimą dėl nužudymo automobiliu. Vėliau buvo priimtas naujas įstatymas, kuriuo bandoma apibrėžti „pavojingą ypač didelį greičio viršijimą“, tačiau jo formuluotės kelia rimtų abejonių, ar tokia norma realiai būtų padėjusi būtent tokioje situacijoje.
Naujo įstatymo esmė ir numatytos bausmės
Naujasis teisės aktas (HB 351) įvedė aiškesnį kriterijų, kada greičio viršijimas laikomas „pavojingu ypač dideliu“. Pagal jį atsakomybė taikoma dviem atvejais: kai greitis viršija leistiną ne mažiau kaip 80 km/val., arba kai važiuojama ne mažiau kaip 161 km/val. taip, kad tai kelia grėsmę žmonėms ar turtui arba trukdo kitų transporto priemonių eismui.
Už pirmą tokį pažeidimą numatoma iki 30 parų arešto ir (arba) iki 460 € bauda, o už pakartotinius pažeidimus sankcijos didėja.
Kodėl praktikoje ši riba gali neveikti
Pagrindinė bėda ta, kad įstatymas sukonstruotas taip, jog kritiniais atvejais viską lemia labai siaura skaičių zona, kurią vėliau reikia tiksliai įrodyti. Aprašyto incidento vietoje, remiantis kelio ženklinimu, leistinas greitis buvo apie 56 km/val. Jei vairuotoja iš tiesų važiavo maždaug 137 km/val., skirtumas nuo leidžiamo siekė apie 81 km/val. Tai – praktiškai ant pačios ribos, nuo kurios prasideda naujai apibrėžtas „pavojingas ypač didelis“ viršijimas.
Problema ta, kad liudijimuose ar pranešimuose dažnai vartojama formuluotė „apie“: jeigu realus greitis būtų buvęs 135 km/val., teisiškai tai jau nebeatitiktų „80 km/val. ar daugiau“ viršijimo slenksčio. Tokiu atveju situacija pagal naują reguliavimą galėtų baigtis tuo pačiu – atsakomybe tik už važiavimą per raudoną signalą. Net jei greitis būtų buvęs 137 km/val. ar didesnis, išlieka klausimas, kaip prokurorai galėtų tai patikimai įrodyti, kai įvykio vietoje nėra fiksavimo įrangos. Be objektyvaus matavimo tampa sudėtinga įrodyti, kad greitis nebuvo, pavyzdžiui, 135 km/val., o tokia abejonė gali lemti švelnesnę kvalifikaciją.
Esminė spraga: ne pats žūties faktas, o papildomos sąlygos
Ši iniciatyva iškelia dar gilesnį klausimą: pats faktas, kad žmogus žuvo dėl vairuotojo veiksmų, ne visada automatiškai atveda prie griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Vietoje to taikomos papildomos būtinos sąlygos, kurių neįrodžius kaltinimas dėl nužudymo automobiliu gali būti nepasiekiamas. Būtent dėl tokių išankstinių reikalavimų ir atsiranda situacijų, kai po mirtino įvykio galiausiai lieka tik administracinis pažeidimas.
Jei įstatymų leidėjai iš tiesų siektų maksimaliai mažinti žūtis keliuose, būtų galima paprasčiau spręsti priežastį – peržiūrėti tas išankstines sąlygas ir numatyti aiškesnę atsakomybę už mirtį sukėlusį vairavimą, nepririšant jos prie konkretaus papildomo kvalifikavimo. Dabartinis modelis palieka paradoksalią situaciją: žmogų mirtinai sužaloti automobiliu vis dar gali būti „teisiškai paprasčiau“, jei greitis neperžengia nustatyto slenksčio.
Išvada
HB 351 galima vertinti kaip bandymą griežtinti atsakomybę už ekstremalų greičio viršijimą, tačiau pasirinktas kelias neapima pačios problemos šerdies. Griežtesnė sankcija atsiranda tik tuomet, kai pavyksta peržengti ir įrodyti tiksliai apibrėžtą greičio ribą, o ne tuomet, kai dėl vairuotojo veiksmų žūsta žmogus. Todėl tai yra žingsnis „į teisingą pusę“, bet ne sprendimas, kuris realiai uždarytų spragas tokiose tragiškose situacijose.
