Žinomas režisierius George’as Lucasas jaunystėje buvo glaudžiai susijęs su gatvės lenktynių aplinka ir greičio kultūra, o tai vėliau stipriai paveikė jo požiūrį į kino kūrimą. Dar mokyklos laikais jis svajojo tapti profesionaliu lenktynininku, tačiau 1962 m., baigęs vidurinę, patyrė itin rimtą avariją, po kurios šią idėją teko pamiršti. Nusprendęs ieškoti kitos krypties, Lucasas įstojo į USC kino mokyklą ir pasuko link antrosios aistros – filmavimo bei režisūros.
Pirmasis darbas apie lenktynes – ir labai praktiškas filmavimas
Vienas pirmųjų jo didesnių projektų buvo apie 8 minučių trukmės trumpametražis eksperimentinio pobūdžio filmas „1:42.08 to Qualify“. Jame buvo sekamas garsus lenktynininkas Peteris Brockas, kuris su pasiskolintu „Lotus 23“ bandė įveikti kvalifikacijai reikalingą laiką Willow Springs trasoje. Šio darbo esmė – ne dialogai ar tradicinis siužetas, o greičio pojūtis, perteikiamas vaizdu ir ritmu.
Filmavimo sąlygos buvo maksimaliai kuklios: Lucasas dirbo su maža, maždaug 14 žmonių komanda, kuri kūrybos metu nakvodavo pačioje trasoje. Kadras po kadro buvo kuriamas praktiškai, be brangių sprendimų ar didelės techninės bazės, todėl didelė dalis efektų atsirado iš realaus filmavimo metodų.
- Kameros buvo montuojamos tiesiai ant automobilio, kad judesys ir vibracijos atrodytų autentiškai.
- Lucasas ne kartą filmavo būdamas automobilyje šalia Brocko, fiksuodamas pavarų perjungimą ar tachometro rodyklės šuolius.
- Buvo naudojami sekimo kadrai, filmavimas „automobilis prieš automobilį“ ir žemi priekinės dalies rakursai, kurie iki šiol dažni automobilių kino kalboje ir interneto vaizdo įrašuose.
Net būdamas vos perkopęs dvidešimtmetį, Lucasas jau demonstravo aiškų praktiško filmavimo supratimą – kaip techniką ir kameros poziciją paversti pasakojimo dalimi, o ne vien fiksavimo priemone.
Ankstyvos idėjos apie mokslinę fantastiką
Tuo metu, pasak Brocko pasakojimo, Lucasas jau mintyse vystė mokslinės fantastikos „kosminio vesterno“ viziją. Brockui ši idėja skambėjo kaip klasikinės stilistikos nuotykis su keistomis būtybėmis ir pažangesniais ginklais, o aplinkiniai į tai žiūrėjo kaip į labai entuziastingo jaunuolio fantazijas. Vis dėlto svarbu tai, kad tokios idėjos Lucasui jau buvo aktualios dar prieš didžiuosius jo karjeros projektus.
Darbas prie „Grand Prix“ ir lūžis požiūryje į kino gamybą
Praėjus maždaug mėnesiui po studentiško filmo pasirodymo, Lucasas išvyko į Monaką prisidėti prie Johno Frankenheimerio automobilių sportui skirto filmo „Grand Prix“ filmavimo. Šis projektas laikomas vienu reikšmingiausių autosporto filmų, o jo vizualinė kalba turėjo didelę įtaką vėlesniems kino sprendimams.
„Grand Prix“ filmavimo aikštelėje Lucasui atsivėrė kontrastas tarp dviejų kūrybos modelių. Didelė studijinė komanda po filmavimo dienos traukdavo į laikinas persirengimo patalpas, o Lucasas su savo žmonėmis rinkdavosi kur kas paprastesnį poilsį – miegmaišius ir minimalias sąlygas. Jis vertino Frankenheimerį kaip režisierių ir išskyrė Saulio Basso vizualinį meistriškumą, tačiau kartu nusivylė tuo, ką laikė studijinės sistemos pertekliniu resursų švaistymu ir neefektyvumu.
Mažesnės komandos principas ir jo pasekmės vėlesniems filmams
Būtent ši patirtis sustiprino Lucas įsitikinimą, kad filmus galima kurti su mažesnėmis, labiau susitelkusiomis komandomis. Šis principas išliko ir vėlesnėje jo veikloje, net tada, kai projektų mastas augo. Teigiama, kad kurdamas 1977 m. „Star Wars“ (pirmąjį filmą), jis pasitelkė mažiau nei pusę tos komandos, kurios buvo reikėję „Grand Prix“ filmui maždaug dešimtmečiu anksčiau.
Pirmieji du Lucas komerciniai filmai – „THX 1138“ (1971) ir „American Graffiti“ (1973) – taip pat buvo įgyvendinti su mažais, mažesniais nei 1 mln. eurų biudžetais, išlaikant jam svarbų kompaktiškos filmavimo grupės modelį. Vėliau, supratęs, kad norint įgyvendinti „Star Wars“ viziją reikės sudėtingų efektų, Lucasas inicijavo „Industrial Light & Magic“ sukūrimą. Tai leido dar labiau mažinti žmonių kiekį, reikalingą scenoms įgyvendinti, nes dalis darbo persikėlė į specialiųjų efektų sprendimus.
- Didelio masto scenos galėjo būti kuriamos naudojant miniatiūras.
- Kai kurios aplinkos ir epizodai buvo sukonstruojami studijos patalpose, o ne filmuojami dideliuose objektuose.
- Vizualiniai efektai tapo įrankiu, leidusiu greičiau ir tiksliau realizuoti sumanymą su mažesne komanda.
Biudžetų palyginimas ir ilgalaikis poveikis kino industrijai
Skaičiuojant pagal infliaciją, „Grand Prix“ gamyba, kaip nurodoma, kainavo apie 82,0 mln. eurų, o „Star Wars: Episode IV – A New Hope“ – apie 53,8 mln. eurų. Abu filmai buvo itin sėkmingi: vienas įsitvirtino kaip vienas stipriausių lenktynių tematikos filmų, o kitas tapo pradžia milžiniškai pramogų industrijos franšizei, kurios vertė ilgainiui pasiekė trilijoną eurų.
„Star Wars“ iš esmės atvėrė kelią platesniam dirbtinių ir vėliau skaitmeninių efektų naudojimui, o tai pakeitė kino gamybos kryptį ir prisidėjo prie šiandien įprastos kompiuteriu generuojamos vizualinės aplinkos. Vertinimai dėl šio pokyčio gali skirtis: vieni tai laiko neigiamu posūkiu, kiti pabrėžia, kad dalies istorijų be kompiuterinės grafikos tiesiog neįmanoma įtaigiai papasakoti. Vis dėlto akivaizdu, kad George’o Lucaso įtaka kino raidai yra išskirtinė, o vienas svarbiausių jos katalizatorių buvo jo automobilizmo patirtys ir darbas prie „Grand Prix“.
