Kasmetinis garsiausias daugiadienis dviračių lenktynių maratonas startuoja trim savaitėms, o jo maršrutas tradiciškai balansuoja ties ištvermės riba. Šių metų nugalėtojui vien pedalais įveikti visą 3 339 km distanciją prireiks mažiausiai 80 valandų. Bendras sukilimas į kalnus per visas etapus siekia apie 52,3 km vertikalaus aukščio – tai beveik šešis kartus daugiau nei Everesto viršūnės aukštis.
Vis dėlto viena diena kalendoriuje išsiskiria ypač aiškiai. 16-asis etapas numato 171 km atkarpą nuo Monpeljė iki Mon Ventoux viršūnės. Šis maršrutas daugeliui žiūrovų yra vienas įsimintiniausių, tačiau sportininkams – itin žiaurus išbandymas. Įdomu tai, kad dar iki dviračių etapų čia buvo formuojama reputacija kaip vienai sunkiausių įkalnių automobilių sporte.
Mon Ventoux: uola, vėjas ir kaitra
Mon Ventoux – apie 1 911 m aukščio kalnas Provanse, garsėjantis ne tik savo aukščiu, bet ir išskirtinai atvira, neapsaugota viršūne. Dar XII amžiuje kalno viršutinė dalis buvo iškirsta – mediena buvo naudojama laivų statybai Tulono laivų statyklose. Dėl to viršūnę sudaro plika kalkakmenio danga, vizualiai primenanti nejaukų, išdegusį peizažą, tarsi kylant į kitą pasaulį.
Medžių praktiškai nėra, todėl kelias nuolat veikiamas vėjo ir vasaros kaitros. Čia pasitaiko itin stiprūs gūsiai, kurių greitis gali siekti iki maždaug 322 km/val. Net neskaičiuojant oro sąlygų, pats įkalnės profilis yra nelengvas: kai kuriose atkarpose nuolydis pasiekia iki 12%.
Istorinis etapo kalnas ir jo kaina dviratininkams
Šių metų etapas bus jau 18-as kartas, kai dviračių lenktynės užsuka į Mon Ventoux. Pirmą kartą šis pakilimas į maršrutą įtrauktas 1951 m. Kalnas turi ir tragišką istoriją: 1967 m., per šeštąjį apsilankymą, netoli viršūnės sukniubo ir mirė britų dviratininkas Tom Simpson. Tikėtina mirties priežastis buvo šilumos smūgis ir išsekimas. Medicininiai tyrimai vėliau parodė, kad jo organizme buvo alkoholio ir amfetaminų. Netoli vietos, kur sportininkas prarado sąmonę, įrengtas memorialas iki šiol primena, kokia negailestinga gali būti ši įkalnė.
Automobiliai Mon Ventoux šturmavo gerokai anksčiau
Dar prieš dviračių sporto žinomumą Mon Ventoux kelias ilgą laiką buvo automobilių disciplina – čia vyko įkalnės lenktynės. Pirmasis „Mont Ventoux Hill Climb“ renginys surengtas 1902 m. Vėliau varžybos tapo dar ekstremalesnės, kai buvo įkurtas Europos įkalnių čempionatas ir į kalną pradėjo kilti moderni to meto „Grand Prix“ technika.
1934 m. vokiečių lenktynininkas Hans Stuck čia ryškiai pagerino trasos rekordą – laiką sumažino maždaug viena minute, važiuodamas „Auto Union“ lenktyniniu automobiliu su mechaniniu kompresoriumi ir V16 varikliu. Tų pačių metų pabaigoje pakilimas buvo pilnai asfaltuotas.
Varžybų pabaiga, sugrįžimas ir pakeistas maršrutas
Įkalnės lenktynės Mon Ventoux kalne išsilaikė iki 1976 m., kai Europos įkalnių varžybose aukščiausia kategorija jau buvo „Formulė 2“. 1988 m. renginys buvo atgaivintas, tačiau organizatoriai pakeitė trasą: naujasis maršrutas buvo sutrumpintas ir finišas perkeltas iki medžių ribos. Taip siekta sumažinti riziką, kurią kelia pavojingi vėjo gūsiai – atvirame viršūnės ruože jie gali realiai išstumti automobilį iš trajektorijos.
Ką galima pamatyti šiandien
Dabar plika Mon Ventoux viršūnė dažniau tampa egzotinių automobilių išvykų tikslu arba vieta pavieniams bandymams, įkvėptiems Pikes Peak tipo įkalnių. 2013 m. „Peugeot“ čia buvo atvežusi modelį 208 T16 Pikes Peak – dar prieš Sébastieno Loebo rekordinius važiavimus Kolorade. Vaizdas, kai automobilis beveik „skrieja“ įkalne, kur dviratininkai dažnai kovoja dėl kiekvieno įkvėpimo, puikiai parodo, kodėl Mon Ventoux tiek automobilių, tiek dviračių sporte laikomas vienu žiauriausių įkalnių Europoje.
