Kosminių skrydžių istorijoje yra buvę skaudžių nelaimių, tačiau iki šiol nebuvo tokio atvejo, kad žuvusio astronauto palaikai liktų skrieti kosmose. Vis dėlto agentūra yra pasirengusi ir pačiam blogiausiam scenarijui: yra parengtos procedūros, kaip elgtis, jei žmogus mirtų Tarptautinėje kosminėje stotyje – maždaug 450 tonų masės konstrukcijoje, kuri orbitoje aplink Žemę veikia atšiauriomis vakuumo sąlygomis.
Veiksmų planas stotyje: kūno izoliavimas ir sprendimų laikas
Dabartinis protokolas Tarptautinėje kosminėje stotyje remiasi modifikuotu, itin patvariu palaikų laikymo maišu, vadinamu Human Remains Containment Unit (HRCU). Ši įranga į stotį buvo atgabenta 2012 m. Jos paskirtis – saugiai izoliuoti palaikus ir sulėtinti irimo procesus, kad misijos valdymo komanda turėtų laiko priimti sprendimus.
Principas panašus į žemėje naudojamą šaldymą: prireikus HRCU būtų prijungiamas prie stoties šaldymo sistemos ir laikomas nehermetizuotoje (nepressurizuotoje) zonoje. Be to, konstrukcijoje numatytas sugeriantis vidinis sluoksnis, o taip pat prisukami anglies filtrų konteineriai kvapams ir dalelėms mažinti. Visa tai sukurta tam, kad atsakingi skrydžių vadovai turėtų maždaug 72 valandų „langą“ nuspręsti dėl tolesnių veiksmų.
Įrodymai ir medicininė dokumentacija: ką darytų įgula
Kadangi stotyje nėra teismo medicinos eksperto, astronautai yra apmokomi vykdyti vadinamąjį In-Mission Forensic Sample Collection – įrodymų ir mėginių surinkimą misijos metu. Likę įgulos nariai pirmiausia dokumentuotų situaciją fotografuodami, o vėliau rinktų mėginius tyrimams: plaukus, audinių fragmentus, kraują bei kitus kūno skysčius. Visa tai būtų daroma nuotoliniu būdu konsultuojantis su skrydžio chirurgais per telemedicinos ryšį.
Kas vyktų po to: atsisveikinimas ir palaikų grąžinimas
Po pirminių procedūrų būtų surengta trumpa atsisveikinimo ceremonija, kad įgula turėtų galimybę gedėti ir psichologiškai stabilizuotis. Toliau labiausiai tikėtinas scenarijus – palaikų pargabenimas į Žemę.
HRCU turi tvirtinimo diržus kampuose, todėl jį galima integruoti į erdvėlaivio sėdynių tvirtinimo sistemą. Praktinis sprendimas, numatytas procedūrose, – palaikus pritvirtinti prie sėdynės, kuri priklausė mirusiam įgulos nariui, taip užtikrinant saugų transportavimą grįžimo metu.
Kodėl palaikų „palaidojimas kosmose“ dabar laikomas prastu sprendimu
Tarptautinės kosminės stoties atveju palaikų palikimas orbitoje nėra laikomas pageidautinu, nes stotis ateityje galėtų vėl priartėti prie to paties objekto kitos orbitos metu. Vis dėlto tolimesnėse, gilesnio kosmoso misijose teoriškai galėtų būti svarstomi kitokie atsisveikinimo scenarijai, įskaitant simbolinį palaikų paleidimą į erdvę.
Kodėl tai svarbu ne tik įgulai: poveikis visuomenei
Mirties protokolai kuriami ne vien iš pagarbos žuvusiajam ir dėl likusios įgulos psichologinės gerovės. Tokios nelaimės turi ir platesnį poveikį – kosminių skrydžių tragedijos paprastai paliečia visuomenę ir gali pakeisti programų kryptį.
Istorinis pavyzdys – „Apollo 1“ įgulos žūtis per pasirengimo bandymą: ši tragedija beveik sustabdė Mėnulio programą dar prieš jai realiai įsibėgėjant. Būtent tokios rizikos mastas paskatino politinį lygmenį ruoštis ir komunikaciniams scenarijams.
Kai ruošiami net ir nepasakyti pareiškimai
1969 m., vykstant „Apollo 11“ misijai, buvo parengtas viešas kreipimasis nenumatytam atvejui, jei misija baigtųsi katastrofa ir astronautai nebegrįžtų. Teksto esmė buvo aiški: jei žmonės, išvykę tyrinėti Mėnulio taikiai, ten ir liktų, jų kelionė būtų įprasminama kaip amžino poilsio vieta.
Nors „Apollo 11“ įgula sėkmingai nusileido Mėnulyje ir grįžo, vėlesnės avarijos priminė, kad rizika niekur nedingsta. „Challenger“ ir „Columbia“ katastrofos, įvykusios atitinkamai paleidimo ir sugrįžimo į atmosferą metu, pareikalavo visos įgulos gyvybių ir buvo suvoktos kaip didelio masto tragedijos.
Kintantis kontekstas: nuo nacionalinės tragedijos iki „darbo nelaimės“ suvokimo
Šiandien, plečiantis komerciniams skrydžiams ir vis dažniau kosmose dirbant ne vien valstybinėms organizacijoms, mirtis orbitoje visuomenėje gali būti vertinama kitaip nei anksčiau – ne tik kaip istorinis sukrėtimas, bet ir kaip su darbu susijusi nelaimė itin pavojingoje aplinkoje.
