Šį sekmadienį Josefas Newgardenas bandys tapti pirmuoju lenktynininku, laimėjusiu tris iš eilės „Indianapolis 500“ lenktynes. Vis dėlto užduotis bus gerokai sudėtingesnė, nes po naujausio „Penske“ komandos sukčiavimo skandalo jis buvo nubaustas startu iš rikiuotės galo. Per visą „Indy 500“ istoriją penki sportininkai jau buvo mėginę pasiekti trijų pergalių iš eilės seriją, o šiemet sukanka 70 metų nuo vienintelio tokio bandymo, pasibaigusio mirtimi trasoje.
Tas tragiškas įvykis susijęs su Billu Vukovichiumi – 1953 ir 1954 m. „Indy 500“ nugalėtoju. 1955 m. lenktynėse, važiuodamas pirmoje vietoje, jis pateko į avariją ir žuvo. Ši katastrofa tapo vienu iš svarbių impulsų kilus idėjai apskritai uždrausti automobilių lenktynes, o pati sporto šaka kurį laiką atsidūrė ties išlikimo riba.
Bill Vukovichius – savo laikmečio etalonas „Indy 500“ trasoje
Vukovichius buvo laikomas ryškiausiu savo eros lenktynininku ir vienu dominuojančių „Indianapolis 500“ istorijoje. Jis gimė 1918 m. Alamedoje, o po Antrojo pasaulinio karo išgarsėjo dalyvaudamas populiariose mažųjų automobilių (vadinamųjų „midget“) varžybose. Būtent ten jis susikūrė reputaciją kaip ypač greitas ir tikslus pilotas, gebantis ilgai važiuoti ekstremaliomis sąlygomis.
Jo karjera sutapo su „Indy 500“ vadinamuoju „roadsterių“ laikotarpiu – etapu, kai lenktynėse dominavo specialiai „Indianapolis Motor Speedway“ ovalui paruošti automobiliai. Šie bolidai išsiskyrė nestandartine konstrukcija: variklis ir kardaninis velenas būdavo pastumti į kairę nuo automobilio išilginės ašies, kad posūkiuose būtų galima išlaikyti didesnį greitį. Tuo pačiu ir piloto vieta dažniausiai būdavo įrengta žemiau bei paslinkta į dešinę, taip mažinant svorio centro aukštį ir gerinant stabilumą.
Teigiama, kad būtent Vukovichius, pirmą kartą pamatęs savo debiutui 1952 m. skirtą „Kurtis Kraft“ konstrukcijos automobilį, prigijo šių mašinų vadinimas „roadsteriais“, nors pats terminas ne visada tiksliai atspindėjo jų techninę prigimtį.
Nuo beveik užtikrintos pergalės iki visiškos dominacijos
1952 m. „roadsterio“ debiutas Vukovichiaus rankose iškart parodė šios koncepcijos potencialą. Jis pirmavo didžiąją lenktynių dalį, tačiau iki finišo likus 9 ratams sugedo vairo traukės mechanizmas. Tąkart jis buvo spėjęs pirmauti 150 ratų iš 200, bet pergalės taip ir nepasiekė.
Po metų jis grįžo ir savo pranašumą pavertė rezultatu – 1953 m. laimėjo „Indy 500“, pirmaudamas net 195 ratus. Lenktynės vyko alinant maždaug 32 °C karščiui. Kai dalis varžovų naudojo pamaininius pilotus, Vukovichius visą distanciją įveikė vienas, be pertraukų.
1954 m. scenarijus pasikartojo: jis vėl tapo nugalėtoju, važiavo su tuo pačiu automobiliu ir šį kartą pirmavo 90 ratų. Tokia statistika puikiai atspindėjo jo tempą ir gebėjimą kontroliuoti lenktynes nuo pradžios iki pabaigos.
1955 m. avarija, pakeitusi požiūrį į autosportą
1955 m. „Indianapolis 500“ lenktynėse Vukovichius lyderio poziciją perėmė jau 4-ajame rate, aplenkęs iš „pole“ pozicijos startavusį Jacką McGrathą, ir nuosekliai didino atotrūkį. Vis dėlto didėjant greičio skirtumams neišvengiamai pradeda veikti vienas pavojingiausių ovalo faktorių – lėtesni, ratu atsiliekantys automobiliai priekyje.
56-ajame rate įvyko masinė avarija, į kurią pateko ir pirmavęs Vukovichius. Jo automobilis vertėsi kelis kartus, perskriejo išorinę sieną, o smūgis į virš trasos esantį tiltą tapo lemtingas – sportininkas žuvo akimirksniu. Nepaisant tragedijos, lenktynės po maždaug 27 minučių neutralizacijos buvo tęsiamos iki finišo, o tribūnose buvę žiūrovai suprato, kad ką tik įvyko nelaimė su mirtinomis pasekmėmis.
Uždraudimo idėja ir spaudimas lenktynių pasauliui
Vukovichiaus žūtis įvyko ypač niūriame sezone, kuris autosportui buvo pažymėtas keliomis didelėmis nelaimėmis. Likus vos kelioms dienoms iki „Indy 500“, bandymų metu žuvo dukart pasaulio čempionu tapęs Alberto Ascari. Dar po mėnesio 24 valandų lenktynėse Le Mane automobilio avarija žiūrovų zonoje nusinešė 84 žmonių gyvybes. Viešojoje erdvėje greitai stiprėjo pasipiktinimas, kad trasose per dažnai žūsta tiek sportininkai, tiek žiūrovai.
Šios nuotaikos pasiekė ir politiką: vienas senatorius viešai ragino siekti visuotinio automobilių lenktynių uždraudimo, argumentuodamas, kad tai esą yra beprasmis smurtas, o lenktynės pavojingos net ir tuomet, kai jose dalyvauja moterys. Taip pat buvo bandoma remtis tuo, kad renginius lanko vaikai, todėl, jo manymu, valstybei derėtų imtis ribojimų.
Kartu buvo atmetamos ir nuomonės, jog autosportas padeda kurti saugesnius ir pažangesnius serijinius automobilius. Kritikai teigė, kad toks argumentas esą prilygsta absurdiškoms analogijoms, kurios neįrodo realios naudos visuomenei.
Kaip sportas išvengė nykimo ir pasikeitė valdymas
Nors draudimas galiausiai nebuvo įgyvendintas, grėsmė buvo rimta. Rugpjūtį tuo metu svarbų vaidmenį lenktynių valdyme turėjusi organizacija atsisakė nacionalinio autosporto priežiūros funkcijos, siekdama apsaugoti savo reputaciją. Tuomet patys autosporto atstovai ėmėsi veiksmų, kad disciplina galėtų išlikti ir atsinaujinti.
„Indianapolis Motor Speedway“ savininkas Tony Hulmanas inicijavo naujos sankcionuojančios institucijos kūrimą – „United States Auto Club“ (USAC). Nors ši organizacija šiandien nebevaldo „IndyCar“, ji vis dar egzistuoja ir yra likusi svarbia istorine grandimi, parodančia, kaip sportas restruktūrizavosi, kai jam kilo egzistencinis pavojus.
Po Le Mano katastrofos Europoje situacija klostėsi kitaip: daugelyje vietų lenktynės kuriam laikui buvo sustabdytos, kol trasose buvo įgyvendinti saugumo patobulinimai. Kai kur ribojimai užsitęsė itin ilgai, o vienoje valstybėje ilgalaikis draudimas atšauktas tik 2022 m.
Vukovichiaus palikimas „Indy 500“ istorijoje
Nors šiandien Billo Vukovichiaus pavardė plačiajai auditorijai ne visada atpažįstama, jo gyvenimo ir žūties pasekmės autosportui išliko reikšmingos. „Roadsteriai“ „Indy 500“ varžybose išliko nenugalėti iki 1964 m., kai įsigalėjo europietiški automobiliai su viduryje montuojamu varikliu. Dar įspūdingesnis yra jo dominavimo rodiklis: per visą savo karjerą „Indianapolis Motor Speedway“ jis pirmavo daugiau nei 71% ratų, kuriuos apskritai nuvažiavo šiame ovale. Tai rekordas, kurį, tikėtina, bus itin sunku kada nors pranokti.
Jei 1955 m. avarija nebūtų įvykusi, rezultatai galėjo būti dar įspūdingesni – tačiau net ir taip Vukovichiaus istorija liko vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip vieno sportininko dominavimas, tragedija trasoje ir visuomenės reakcija gali pakeisti visos lenktynių kultūros kryptį.
