Birželio 8-osios, sekmadienio, vakarą 77 metų Dorothy Dobbins išėjo į lauką vedžioti šuns. Ji buvo į pensiją išėjusi teisininkė, anksčiau vadovavusi teisinės pagalbos organizacijos šeimos teisės padaliniui Nešvilyje ir prisidėjusi prie pirmojo miesto centro, skirto pagalbai nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems žmonėms, įkūrimo.
Šis įprastas pasivaikščiojimas baigėsi tragedija: Germantauno rajone ji kirto gatvę pažymėta pėsčiųjų perėja, kai 24 metų kantri muzikos atlikėjas Conner Smith ją partrenkė savo pikapu. Faktas, kad būtent jis mirtinai sužalojo Dobbins, nėra ginčijamas – to neneigia nei pats vairuotojas, nei jo teisininkas. Nepaisant to, institucijos nusprendė taikyti tik administracinio pobūdžio, baudžiamojo nusižengimo lygmens atsakomybę.
Policija nurodė, kad avarijos metu vairuotojui nebuvo nustatyta nei apsvaigimo, nei akivaizdžių išsiblaškymo požymių. Vis dėlto daugiau nei mėnesį po mirtinos nelaimės situacija atrodė taip, tarsi realios atsakomybės gali ir nebūti, o pats atvejis būtų traktuojamas kaip neišvengiama „nelaimė“.
Kaltinimas ir jo reali reikšmė
Vairuotojui pritaikytas kaltinimas formuluojamas kaip pirmumo nepraleidimas, sukėlęs mirtį. Pagal vietos teisę tai priskiriama A klasei – už tokį nusižengimą numatoma iki 11 mėnesių ir 29 dienų laisvės atėmimo bausmė, iki 2 500 eurų bauda arba abi šios sankcijos kartu.
Praktikoje tai gali reikšti palyginti nedidelę piniginę baudą ir trumpą įkalinimą, pavyzdžiui, tik keliems savaitgaliams. Toks nusižengimų „krepšelis“ tame pačiame lygyje apima ir kitokius veiksmus, pavyzdžiui, paprastą užpuolimą, vagystę, kai vertė nesiekia 1 000 eurų, ar nedidelio kiekio marihuanos turėjimą. Dėl to kaltinimas, nors formaliai ir susijęs su mirtimi, visuomenėje gali būti vertinamas kaip pernelyg švelnus.
Pėsčiųjų ir dviratininkų saugumas vis dar lieka paraštėse
Iš šios istorijos bent viena detalė baigėsi ne taip tragiškai: pranešama, kad Dobbins šuo vardu Angel avarijos metu nenukentėjo ir laikinai prižiūrimas kaimynų.
Tačiau pati problema platesnė nei vienas incidentas. Kelių eismo saugos praktikoje žmonės, kurie dalyvauja eisme ne automobiliu, dažnai lieka mažiau apsaugoti tiek teisės aktuose, tiek realiame infrastruktūros planavime. Jurisdikcijose, kuriose eismo įvykiuose žuvusiųjų skaičiai dideli, neretai išlieka tendencija tokius atvejus pateikti kaip neišvengiamus, tarsi jų neįmanoma būtų sumažinti nei prevencija, nei griežtesne atsakomybe.
Instituciniu lygmeniu buvo minėta, kad pagal absoliučius skaičius motorinių transporto priemonių sukeltų mirčių yra labai daug, o žuvusiųjų rodiklis – vienas aukščiausių tarp išsivysčiusių valstybių. Toks fonas paaiškina, kodėl vis dažniau keliami klausimai, ar dabartinės taisyklės ir prioritetai iš tiesų atitinka realias rizikas gatvėje.
Taisyklės automobiliams neužtenka, reikia ir saugesnių gatvių
Pastaruoju metu buvo siūloma naujuose automobiliuose įtvirtinti privalomus pėsčiųjų saugumo bandymus, kurie priverstų gamintojus labiau atsižvelgti į sužeidimų riziką partrenkimo atveju. Vis dėlto vien tik reikalavimai automobiliams problemos neišsprendžia, nes didelę dalį rizikos lemia ir gatvių projektavimas.
Esminis nusivylimas kyla dėl to, kad infrastruktūriniai sprendimai, kurie realiai mažina žūtis ir sužeidimus, dažnai sulaukia ypač stipraus pasipriešinimo. Bandymus įrengti atskirtas dviračių juostas ar diegti papildomas pėsčiųjų saugumo priemones neretai lydi konfliktai, o sprendimai vilkinami.
- Vien automobilių saugos standartų nepakanka, jei gatvėse išlieka dideli greičiai ir prastas matomumas perėjose.
- Pėsčiųjų ir dviratininkų infrastruktūra dažnai laikoma „neprioritetine“, nors būtent ji mažina sunkias pasekmes.
- Švelni atsakomybė už mirtinas pasekmes siunčia signalą, kad tokie įvykiai laikomi beveik neišvengiamais.
Kol nebus nuosekliai mažinamas pačių kelių ir gatvių pavojingumas, panašios tragedijos kartosis, o žmonės, kaip Dorothy Dobbins, ir toliau žus net ir ten, kur turėtų būti saugiausia – pažymėtose pėsčiųjų perėjose.
