Svarstant automobilio kuro tiekimo atnaujinimą, daugelis klasikinių modelių savininkų susiduria su pasirinkimu tarp įprasto karbiuratoriaus ir modernesnės tiesioginio įpurškimo sistemos. Kiekvienas iš šių sprendimų turi savo privalumų bei nulemto papildomo darbo. Tiesioginio įpurškimo įdiegimas reikalauja daugiau elektros instaliacijos ir kartais net kuro sistemos korekcijų, pavyzdžiui, gali prireikti papildomo kuro grąžinimo vamzdžio į baką. Vis dėlto tai dažnai atsiperka geresniu variklio našumu, ekonomiškesniu kuro naudojimu ir patogesne automatinio prisitaikymo galimybe skirtingomis sąlygomis.
Ar turbinavimas reiškia karbiuratoriaus keitimą?
Nors naujos tiesioginio įpurškimo sistemos pasižymi didesnėmis išlaidomis, karbiuratoriai vis dar vertinami dėl paprastos konstrukcijos ir žemos kainos – jų galima įsigyti gana lengvai, be to, dažnai klasikiniai automobiliai juos jau turi. Tačiau įrengiant turbokompresorių ar kompresorių, įprasti sprendimai tampa kiek sudėtingesni. Paplitę prieinami turbokompresoriai gali atrodyti patrauklūs dėl žemos kainos, tačiau dažnai kyla klausimas – ar dėl to teks atsisakyti seno karbiuratoriaus ir investuoti į naują, brangų degalų įpurškimo rinkinį?
Praktika rodo, kad nėra būtina išsyk keisti karbiuratoriaus, jei norite turbininti savo automobilį. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių pabaigoje kai kurie žinomi automobilių gamintojai sėkmingai derino turbiną su karbiuratoriumi. Šiuos sprendimus gamintojai dėgė serijiniuose automobiliuose, tačiau pritaikyti analogišką sprendimą savarankiškai galima atlikus reikiamas modifikacijas. Vien uždėti turbinos korpusą ant standartinio karbiuratoriaus nepakanka – reikės atlikti tikslingus perdarymus.
Karbiuratoriaus pritaikymas darbui su turbininiu įpūtimu
Karbiuratoriai su turbina gali dirbti dviejose pagrindinėse sistemose: vadinamoje „traukinio“ (kai karbiuratorius įrengtas prieš turbiną) bei „pūtimo“ (kai suslėgtas oras eina per originalioje vietoje esantį karbiuratorių). Dažniausiai naudojama pūtimo schema, kurios atveju svarbiausia užtikrinti sandarumą. Daugelio karbiuratorių korpusuose yra įvairių angų, pro kurias gali pasišalinti suslėgtas oras, pavyzdžiui, per sklendės mechanizmus. Tokias vietas rekomenduojama užpildyti benzinui atspariu epoksidu.
Taip pat, jei karbiuratorių su turbina riboja oro sklendės ragelis, jį teks pašalinti frezuojant ar šlifuojant – būtent čia dažnai susiduriama su papildomais montavimo iššūkiais. Be to, norint, kad karbiuratorius tinkamai veiktų su suslėgtu oru, būtina pakeisti galingumo vožtuvą bei atlikti kitus subtilius pakeitimus.
Modifikacijų kainos ir galimybės
Laimei, tokie pritaikymai dažnai nėra labai brangūs, jei dauguma darbų atliekami savarankiškai. Kartais, investavus mažą sumą į naujas detales, galima kartu išlaikyti ekonomiškumą ir kokybę, nesuprastinant variklio ilgaamžiškumo ar našumo. Tai leidžia sėkmingai išplėsti klasikinio automobilio galimybes, neprarandant paveldo dvasios ir ženkliai nepadidinant biudžeto.
- Pagrindinis pritaikymo žingsnis – užtikrinti karbiuratoriaus sandarumą suslėgtam orui.
- Būtina šalinti netinkamus oro sklendės ragelius, kai reikalinga integruoti turbo sistemas.
- Reikės naujų galingumo vožtuvų ir kitų specialių sudedamųjų dalių, atsižvelgiant į norimą rezultatą.
- Didžioji dalis šių pakeitimų gali būti nesudėtinga įgyvendinti savo jėgomis, sumažinant išlaidas.
Atitinkamai paskyrus laiko ir kruopštumo, karbiuratorius gali puikiai tikti turbinui, išlaikant gerą našumo ir kainos santykį. Tai leidžia patobulinti klasikinius automobilius, neprarandant jų autentiškumo ir neišleidžiant didžiulių pinigų sumų.
