Automobilių aerodinamikos tyrimai 1955 m. dar tik žengė pirmuosius žingsnius, kai Enrico Nardi, žinomas vairų gamintojas ir konstruktorius, pristatė vieną keisčiausių automobilių Le Mano 24 valandų lenktynėse. Siekdamas išsiskirti tarp mažo darbinio tūrio automobilių entuziastų, Nardi pasitelkė inžinierių Carlo Mollino, kuris turėjo sukurti kuo mažesniu oro pasipriešinimu pasižymintį automobilį ilgiems tiesiosioms Le Mano trasos ruožams ir pritaikyti jį 750 cm³ variklių klasių apribojimams. Šios ambicijos rezultatas – iš dviejų torpedos formos dalių sudarytas Nardi Bisiluro, kuriame panaudota BMW motociklo 750 cm³ jėgainė ir Fiat 500 konstrukciniai sprendimai. Tai buvo itin išskirtinis, privatų entuziazmą įkūnijantis projektas, išsiskyręs savo netradiciniu dizainu ir idėjomis.
Automobilio konstrukcija ir techniniai sprendimai
Bisiluro pavadinimas reiškia „dvi torpedos“ ir šis dizainas buvo padalintas į tris pagrindines dalis. Pagrindinis, didesnis asimetriškas korpusas skirtas vairuotojo kabinai, kurioje įrengti visi valdymo prietaisai. Kairioji dalis talpina variklį ir transmisiją – naudojamas BMW motociklo 750 cm³ variklis, paruoštas Giannini Automobili specialistų, išvystantis 62 ag, kurie perduodami galiniams ratams. Tarp abiejų automobilio pusių sumontuotas išskirtinis radiatorius – masyvus, art deco stiliaus elementas. Jo forma, kaip atvirkštinio lėktuvo sparno, turėjo užtikrinti papildomą aerodinaminį prispaudimą prie kelio dangos. Pradžioje automobilyje buvo sumontuotas unikalus sprendimas: centrinės dalies plokštė stabdymo metu galėjo pakilti ir veikti kaip oro stabdis, tačiau ši sistema buvo pašalinta paskutinę akimirką dėl Le Mano taisyklių reikalavimo turėti antrą sėdynę mechanikui.
Išmėginimas lenktynėse
Nardi Bisiluro sukurtas ant Fiat 500 bazės, tad automobilis buvo itin kompaktiškas ir svėrė vos apie 400 kg pasiruošęs lenktynėms. Prieš lenktynes praktikos metu buvo pasiektas net 220 km/h greitis, kas ženkliai pralenkė daugumą šios kubatūros konkurentų. Šis rezultatas prilygo net Porsche su 1,5 l varikliu pasiekimams, nors Le Mano didžiausi favoritai važiavo su keturis ar penkis kartus galingesniais varikliais ir pasiekdavo 290 km/h. Nardi kūrinys išsiskyrė tarp mažo darbinio tūrio klasės automobilių ir demonstravo inovatyvią inžineriją.
Lenktynių eiga ir nelaimė
1955 metų Le Mano varžybos daugeliui išliko atmintyje dėl didžiulės tragedijos, kai po avarijos žuvo 84 žiūrovai, dar 120 buvo sužeista. Ši nelaimė nustelbė daugelio kitų dalyvių istorijas. Bisiluro pasirodymas trasoje baigėsi po kiek daugiau nei dviejų valandų, kai automobilį, prasilenkiant su žymiai greitesniu Jaguar D-Type, nuo kelio nuplėšė oro srautas. Anot E. Nardi pasakojimų, stiprus oro pliūpsnis tiesiog nunešė lengvą automobilį nuo idealios trajektorijos į trasos pakraštį, todėl varžybos jam pasibaigė.
Automobilio įtaka ir palikimas
Nepavykęs projektas ir skaudi Le Mano 1955 m. katastrofa tapo paskata E. Nardi nutraukti automobilių gamybą ir lenktyniavimą bei sutelkti dėmesį į detalių ir aksesuarų kūrimą kitiems modeliams. Vidutinio amžiaus dešimtmetyje įmonė persiorientavo į antrinės rinkos gaminius – variklių patobulinimus, tačiau garsiausias gaminys išliko iš egzotiško medžio gaminami vairai. Įmonė dar po daug metų išleido riboto leidimo Bisiluro stiliaus vairą, kurio vertė aukcionuose siekia net kelis tūkstančius eurų. Nors Bisiluro liko menka, tačiau išskirtine automobilių sporto istorijos dalimi.
Praėjus 70 metų nuo pasirodymo, šis netradicinis automobilis vis dar kelia susidomėjimą. Būtent dėl keistos ir drąsios konstrukcijos Bisiluro išliko atmintyje, nors sportinėje kovoje jis nesugebėjo pasiekti rezultatų. Tai – vienas iš rečiausių ir drąsiausių automobilių, kada nors dalyvavusių Le Mano maratone, atspindintis to meto inovacijas ir techninio nuoseklumo paieškas.




