Automobilio avarija – nemaloni patirtis, ir čia nėra jokių „bet“. Net jei dėl įvykio nekaltas, o kita pusė turi tvarkingą draudimą, viskas vis tiek kainuoja nervų, laiko ir dažnai palieka fizinių pasekmių. Šiuolaikiniai automobiliai tapo gerokai saugesni, todėl prisisegus saugos diržą ir neturint papildomų sveikatos rizikų mirtinos baigties tikimybė paprastai yra maža. Tačiau tai nereiškia, kad po smūgio išvengsi sumušimų ar skausmo. Dar sunkiau, kai per avariją prarandi automobilį, su kuriuo sieja daug prisiminimų.
Vis dėlto labiausiai į atmintį įsirėžia pirmasis eismo įvykis. Kartais jis nutinka dėl paties klaidos ir jaunatviško neatsargumo, kartais viską sugadina kito vairuotojo sprendimas. Šioje istorijoje susipynė abu dalykai.
Pirmoji avarija: jaunatviškas entuziazmas ir prastas sutapimas
Tuo metu man buvo 17 metų. Važiavau namo po kalėdinio vakarėlio, kurį surengė restoranas, kuriame dirbau. Neseniai buvau nusipirkęs „Kia Spectra“ – automobilis tikrai ne sportinis, bet turėjo mechaninę pavarų dėžę, o man, jaunam automobilių entuziastui, to užteko. Ypač kai pirmąją mašiną bandai išlaikyti ir įsigyti iš paprasto aptarnavimo darbo uždarbio.
Vietoj tiesiausio kelio pasirinkau vingiuotą maršrutą. Pasiekęs įdomiausią atkarpą važiavau greičiau, nei reikėjo, nors ir ne taip, kaip dažnas įsivaizduotų apie 17-metį, netrukus patenkantį į avariją. Vis dėlto greitis buvo pakankamas, kad užtektų vieno nenumatyto manevro – ir situacija imtų slysti iš rankų.
Kaip viskas įvyko
Įvažiuodamas į pirmą posūkį pastebėjau priešpriešiais atvažiuojantį vairuotoją, kuris „nukirpo“ posūkį ir įlindo į mano juostą. Instinktyviai pasukau į šoną, bandydamas išvengti susidūrimo. Nors iki tol buvau įsitikinęs, kad nevažiavau „kosminiu“ greičiu, realybė buvo paprasta: važiavau per greitai tam, kad, atsiradus netikėtumui, išlaikyčiau automobilį stabilų. Blogiausia, kad tai buvo pirmas kartas, kai apskritai praradau automobilio kontrolę.
Kodėl nepavyko suvaldyti automobilio
Situaciją dar labiau apsunkino kelio konfigūracija – tai buvo S formos posūkių seka. Norėčiau galvoti, kad kitoje vietoje būčiau susitvarkęs, tačiau tuo metu neturėjau įgūdžių, reikalingų sugrąžinti automobilį į trajektoriją, kai reikia greitai persimesti iš vieno posūkio į kitą.
Laimei, neatsitrenkiau į kitą automobilį ar kliūtį, tačiau užkabinau kelkraščio bortą. Bortai ratams ir pakabai „nedraugiški“: pasekmės buvo greitos ir apčiuopiamos.
- Buvo apgadinti ratų ir pakabos mazgai.
- Remontas kainavo apie 1 400 €.
- Prie išlaidų prisidėjo ir nemenkas gėdos jausmas.
Po avarijos: kai niekas netiki tavo versija
Nemaloniausia dalis – buvau beveik tikras, kad mažai kas patikėjo, jog kaltas buvo kitas vairuotojas, įvažiavęs į mano juostą. Net jei prieš pat įvykį ir nebuvau akivaizdžiai viršijęs greičio, aplinkybės nebuvo man palankios: jaunas vairuotojas, mažai prižiūrimi greičio ribojimai ir atitinkamas važiavimo stilius. Daug kam kur kas įtikinamesnė atrodė paprasta versija: posūkį paėmiau per greitai ir pats prisidirbau.
Koks buvo tavo pirmasis eismo įvykis?
O kaip tavo istorija? Ar pirmoji avarija įvyko dėl tavo klaidos, ar dieną sugadino kitas eismo dalyvis? Ar automobilis buvo nurašytas, ar pavyko jį sutaisyti ir grįžti į kelią? Pasidalink savo patirtimi komentaruose.
