Šalto oro įsiurbimo sistema – vienas populiariausių pirmųjų automobilio patobulinimų tarp entuziastų. Ji pakeičia gamyklinį oro įsiurbimą, kuris dažnai būna sudėtingas, su įvairiais vamzdžiais ir triukšmą slopinančiais elementais, skirtais tam, kad variklis veiktų tyliau. Logika paprasta: kuo lengviau variklis „kvėpuoja“, tuo didesnį potencialą turi išvystyti galią, todėl laisvesnio pralaidumo įsiurbimas daugeliui atrodo kaip greitas būdas pagerinti pojūtį už vairo. Kai kuriuose sportiškesniuose modelių variantuose panašius sprendimus gamintojai pritaiko ir gamykloje.
Dar viena priežastis, kodėl šis modifikavimas taip dažnai pasirenkamas, yra įrengimo paprastumas. Daugelyje automobilių tokiai sistemai sumontuoti pakanka bazinių įrankių ir šiek tiek laiko. Visgi, kaip ir bet kuris pakeitimas, šalto oro įsiurbimas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Kartais realus rezultatas būna kuklesnis, nei tikimasi, o tam tikrais atvejais net galima prarasti dalį dinamikos. Be to, neoriginali detalė gali sukelti klausimų dėl variklio garantinio aptarnavimo, nes gamyklinė komplektacija yra pakeičiama. Todėl prieš pradedant darbus verta aiškiai suprasti, ką toks patobulinimas duoda ir kokias rizikas gali sukelti.
Privalumai: garsas, oro srautas ir kaina
Praktiškai pirmas dalykas, kurį vairuotojas pajunta po šalto oro įsiurbimo sumontavimo, yra pasikeitęs garsas. Greitėjant dažnai atsiranda ryškesnis, sodresnis „įsiurbimo“ tonas. Turbomotoruose papildomai gali labiau girdėtis turbinos darbas – oro srauto švilpimas akseleruojant ir garsai atleidus akceleratorių. Daliai entuziastų vien dėl šio pojūčio toks pakeitimas tampa vertas dėmesio net ir nevertinant galios skaičių.
Kalbant apie našumą, šalto oro įsiurbimas teoriškai padeda dviem kryptimis. Pirma, atsisakoma dalies gamyklinių apribojimų, todėl į variklį oras gali patekti laisviau. Didesnis oro kiekis leidžia efektyviau sudeginti kurą ir tam tikromis sąlygomis išgauti daugiau galios. Antra, sistema paprastai siekia įsiurbti vėsesnį orą iš automobilio priekinės dalies ar kitos zonos, kur temperatūra mažesnė nei po kapotu. Vėsesnis oras yra tankesnis, todėl tinkamai sureguliuota sistema gali sudaryti palankesnes sąlygas galios prieaugiui.
Ekonominis aspektas taip pat svarbus. Šalto oro įsiurbimo komplektai dažnai patenka į pigesnių našumo modifikacijų kategoriją. Pagamintas komplektas dažniausiai kainuoja kelis šimtus eurų, o savadarbį sprendimą kai kurie konstruoja iš paprastesnių dalių ir kūginio oro filtro, išleidžiant gerokai mažiau. Dėl šios priežasties toks patobulinimas neretai pasirenkamas anksčiau nei pilna išmetimo sistemos modernizacija ar turbinos atnaujinimas, kurie kainuoja ženkliai daugiau.
Trūkumai: ribotas efektas ir realios rizikos
Nors šalto oro įsiurbimas dažnai vertinamas kaip prasmingas atnaujinimas, jis nėra stebuklingas sprendimas. Vien tik pakeitus įsiurbimą nereikėtų tikėtis didelio ir visada juntamo galios šuolio, kad ir ką nurodytų kai kurie komplektų aprašymai. Įsiurbimas yra tik viena visos sistemos dalis, todėl pastebimesnis rezultatas paprastai pasiekiamas tada, kai kartu pagerinamas ir išmetimo pralaidumas. Kitaip tariant, nauda didėja tada, kai variklis gali lengviau tiek įsiurbti, tiek pašalinti dujas – abu procesai svarbūs.
Taip pat reikia įvertinti, kad ne kiekvienas automobilis iš karto „supras“ papildomą oro srautą. Kai kuriuose varikliuose be programinės korekcijos valdymo blokas gali neišnaudoti viso potencialo, kurį teoriškai suteikia geresnis įsiurbimas. Dėl to rinkoje egzistuoja programiniai nustatymai, skirti konkrečiai konfigūracijai (pvz., tik su šalto oro įsiurbimu, be kitų modifikacijų). Vis dėlto galima sutikti ir priešingų teiginių, kad derinimas nereikalingas. Šioje vietoje verta vertinti informaciją kritiškai, nes skirtingi pardavėjai bei paslaugų teikėjai suinteresuoti pateikti savo sprendimą kaip būtiną.
Dar vienas trūkumas priklauso nuo konkretaus įsiurbimo konstrukcijos. Kai kurie komplektai oro filtrą montuoja labai žemai, arčiau kelio, kad šis surinktų kuo vėsesnį orą dar jam nepasiekus variklio skyriaus. Tačiau toks išdėstymas turi akivaizdžią riziką: važiuojant per gilesnę balą ar didelį vandens kiekį, sistema gali įsiurbti vandenį. Vandeniui patekus į cilindrus gali įvykti hidrosmūgis, galintis sukelti itin rimtus vidinius variklio pažeidimus. Ne visi šalto oro įsiurbimai turi šią problemą, bet jei filtras yra žemoje vietoje, važiuojant šlapiomis sąlygomis būtina būti ypač atsargiems.
- Šalto oro įsiurbimas dažniausiai pagerina variklio garsą ir gali suteikti nedidelį našumo prieaugį.
- Didelės galios vien iš įsiurbimo tikėtis nereikėtų – geriausi rezultatai pasiekiami derinant su pralaidesniu išmetimu.
- Kai kuriems automobiliams naudingas programinis suderinimas, kad papildomas oro kiekis būtų išnaudotas efektyviai.
- Žemai sumontuotas filtras didina vandens įsiurbimo ir hidrosmūgio riziką.
- Neoriginalios detalės gali komplikuoti garantinio aptarnavimo klausimus, jei tokie aktualūs.
