Didžioji dalis automobilių naujienų šiandien sukasi apie naujausias technologijas: inžinieriai nuolat randa vis išradingesnių sprendimų, kurie, paradoksalu, kartais net tokį paprastą dalyką kaip salono ventiliatoriaus greičio keitimas paverčia mažiau patogiu. Vis dėlto jei kalba eina apie transportą, verta kartais atsitraukti nuo „naujienų srauto“ ir prisiminti tai, kas vairavimą daro įdomų – tikrą, mechanišką ryšį su automobiliu.
Po daugybe šiuolaikinių automobilių apžvalgų komentuotojai dažnai aršiai diskutuoja apie tai, kas pasikeitė per kelis dešimtmečius. Vieni džiaugiasi pažanga, kiti piktinasi, kad naujos sistemos atima dalį vairavimo „grynumo“ ir kontrolės pojūčio. Daugiausia ginčų paprastai kyla dėl automatinių pavarų dėžių, įvairių vairuotojo pagalbos sprendimų (pavyzdžiui, adaptyvios pastovaus greičio palaikymo funkcijos ar eismo juostos laikymosi asistentų) bei elektrinių jėgos agregatų.
Todėl šįkart vietoje diskusijos apie naujausius ekranus ar meniu logiką verta trumpam grįžti prie klasikos ir prisiminti senus automobilius, kuriuos teko vairuoti. Koks yra seniausias automobilis, kurį esate pats vairavęs? Pasidalinkite savo atsakymu ir istorija komentaruose.
Mano seniausias vairuotas automobilis – 1973 m. Volvo 1800 ES
Seniausias automobilis, kurį esu vairavęs, buvo itin dailus 1973 metų Volvo 1800 ES iš gamintojo istorinių automobilių kolekcijos. Prie vairo sėdau visai neseniai, kai buvau pakviestas į Volvo renginį Švedijoje, ir tik pradėjęs važiuoti supratau, kad tai – seniausias mano patirtas automobilis.
Didžiausias „atradimas“ įvyko vos bandant sukti vairą: didelis, plonas, mažai apvaduotas vairaratis reikalavo gerokai daugiau jėgos nei esu įpratęs. Tai vienintelis mano vairuotas automobilis, kuris neturėjo vairo stiprintuvo. Dėl suprakaitavusių delnų staigesni manevrai atrodė kiek rizikingi – vairas buvo slidus, todėl rankoms patogiau buvo „įsikibti“ pasitelkiant vairo stipinus.
Važiavimo laikas buvo trumpas, nes bandymas vyko Volvo bandymų trasoje, kur galiojo greičio apribojimai, tad smarkiai „pažaisti“ su automobiliu neišėjo. Visgi keliuose posūkiuose spėjau jį kiek aktyviau „įmesti“ ir išgirsti padangų cyptelėjimą – tai sukėlė gryną vaikišką džiaugsmą. Iš esmės visą laiką už vairo sėdėjau plačiai šypsodamasis.
Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip aiškiai jaučiasi automobilis: ryšys per ploną vairą, glaudžiai išdėstyti pedalai ir ilgos eigos pavarų svirtis. Beje, perjungiant pavaras buvo ir savų niuansų – antrą pavarą įjungti nebuvo paprasta, nes svirtis judėdama link jos tiesiog remdavosi į mano dešinę šlaunį. Tai buvo išskirtinė patirtis, kurios greitai nepamiršiu.
O dabar klausimas jums: koks seniausias automobilis, kurį esate vairavę? Papasakokite komentaruose.
