Pastaruoju metu pats save pagaunu galvojant apie vieną kvailai viliojančią idėją. Prie vienos parduotuvės užmačiau dulkėmis apneštą 1971 arba 1972 metų „El Camino SS“, ir nuo tos akimirkos galvoje užsikūrė scenarijus, kurio man, tiesą sakant, visai nereikėjo. Nuo vaizdo iki minties, kad privalau turėti tokį „muscle“ tipo pikapą-lengvąjį hibridą, buvo tik vienas žingsnis.
Tikroji problema prasideda ten, kur prasideda skelbimai: „El Camino“ naudotų automobilių rinkoje dažnai kainuoja stebėtinai nedaug. Už maždaug 2 800 € galima rasti projektą ar „tvarkytiną“ variantą, o mano mintyse tai iš karto virsta praktišku argumentu: į kėbulą tilptų motociklas. Kitaip tariant, toks automobilis atrodo kaip beveik idealus keturratis sprendimas žmogui, kuris kartais turi pervežti motociklą.
Kodėl apskritai svarstau apie „El Camino“
Jeigu turėčiau transportą su atvira krovinių erdve, mano kasdienybėje atsirastų patogumas, kurio dabar neturiu. Kai reikia parsivežti motociklą iš kažkur ar pervežti jį iš taško A į tašką B, viskas supaprastėtų: vietoj derinimų, kaip pasiimti motociklą ir kur tuo metu palikti savąjį, galėčiau tiesiog nuvažiuoti, užkelti ir parsivežti.
Mintyse esu tai susidėliojęs iki smulkmenų. Kol važiuočiau kitu motociklu, savo transportą galėčiau pritvirtinti „El Camino“ krovinių skyriuje. Tai reikštų aiškesnę kontrolę ir mažesnę vagystės riziką, o esamus užraktus ir uždangalą galėčiau palikti tam motociklui, kurį tuo metu naudoju. Skamba logiškai, bent jau tol, kol nepradedu skaičiuoti realybės minusų.
Kodėl tai būtų nepraktiška idėja
Didžiausia bėda – eksploatacija ir priežiūra automobilio, kuriam apie 50 metų. Toks pirkinys reikalauja visiškai kito požiūrio nei tiesiog senesnis kasdienis automobilis. Net jei pats modelis atrodo paprastas, amžius reiškia nuolatinę smulkių ir ne tokių smulkių problemų tikimybę, o jos dažniausiai išlenda tada, kai mažiausiai turi laiko tuo užsiimti.
Prie to prisideda ir buitinės sąlygos. Neturint garažo ir normalios vietos remontui, kiekvienas darbas virsta logistika: kur pastatyti, kur tvarkyti, kaip susitarti dėl įrankių ir detalių. Be to, karbiuratorinis variklis turi savo niuansų – reikia tinkamo kuro ir supratimo, kaip elgiasi degalai, kai automobilis ilgiau stovi. Šiuolaikinis benzinas senesnėje kuro sistemoje, ypač jei automobilis naudojamas retai, dažnai tampa papildomu galvos skausmu, o aš puikiai žinau, kad tokio automobilio neeksploatuočiau pakankamai dažnai, kad išvengčiau „pastovėjimo“ problemų.
Ką iš tiesų turėčiau sau priminti
Jeigu vertinčiau blaiviai, man tokio automobilio nereikia. Tai nebūtų būtinas daiktas kasdienai, o tik epizodinis patogumas situacijoms, kurios pasitaiko ne taip jau dažnai. Vis dėlto kiekvienas pigesnis skelbimas su „tvarkytinu“ „El Camino“ mane traukia, tarsi tai būtų proga, kurios negalima praleisti.
- Automobilio amžius reiškia didesnę gedimų riziką ir nuolatinę priežiūrą.
- Be garažo ir vietos remontui net smulkūs darbai tampa sudėtingi.
- Karbiuratorinei kuro sistemai stovėjimas ir netinkami degalai gali sukelti papildomų problemų.
- Reali nauda būtų ribota, nes toks patogumas reikalingas tik kartais.
Taigi situacija paprasta: logiškai suvokiu, kad tai nėra protingas pirkinys, bet emocijos vis dar bando įtikinti priešingai. Man reikia argumento, kuris galutinai uždarytų šią idėją – kad 50 metų senumo „El Camino“ būtų ne sprendimas, o dar viena problema, kurią pats sau susikurčiau.
