Privati keleivinių traukinių linija „Brightline“ dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kad komerciškai gali veikti ne valstybinis geležinkelio keleivių vežimas. Vis dėlto saugumo statistika rodo kitokį vaizdą. Per metų trukmės žiniasklaidos tyrimą nustatyta, kad nuo bandomųjų važiavimų pradžios 2017 m. „Brightline“ traukiniai pražudė 182 žmones. Anksčiau viešai minėtas skaičius buvo 162, tad realus žuvusiųjų skaičius pasirodė esantis didesnis. Nepaisant šių duomenų, bendrovė tvirtina, kad būtent ji nėra priežastis, dėl kurios maršrutas tarp Majamio ir Orlando laikomas pavojingiausiu pagal žūčių skaičių.
Viešumoje dažniausiai aptariamos avarijos, kai vairuotojai, nepaisydami nuleistų pervažos užtvarų, bando pralįsti ir susiduria su traukiniu. Tačiau tokie susidūrimai sudaro tik nedidelę mirtinų atvejų dalį. Iš 182 žuvusiųjų automobiliuose buvo 24 žmonės. Didžioji dalis nelaimių nutiko pėstiesiems ir dviratininkams. Be to, daug atvejų apskritai neįvyko geležinkelio pervažose, todėl jie nebuvo susiję nei su mirksinčių signalų ignoravimu, nei su užtvaro apvažiavimu.
Didelis greitis ir gausios pervažos – nesuderinama kombinacija
Internete susiformavo požiūris, kad nuolat pasikartojančios žūtys yra pačių nukentėjusiųjų kaltė, o ne nepakankama infrastruktūra. Tokiose diskusijose pasitaiko itin aštrių formuluočių, kurios iš esmės teigia, jog žmonės patys „nusipelnė“ pasekmių. Toks aiškinimas patogus ir pačiam operatoriui: bendrovės atstovas viešai yra nurodęs, kad nelaimės esą yra tragiškos, bet išvengiamos, o daugiau nei pusė atvejų neva siejami su sąmoningu savęs žalojimu; taip pat pabrėžta, kad visais atvejais žmonės patys neteisėtai ir rizikingai patekdavo į pavojingas vietas.
Tačiau šis pasakojimas neatitinka oficialių išvadų: teismo medicinos ekspertai savižudybe pripažino 75 mirtis, o ne „daugiau nei pusę“ visų atvejų. Tuo pačiu buvo akcentuota, kad saugumo gerinimui geležinkelio koridoriuje skirta daugiau nei 70 mln. eurų paramos. Vis dėlto nemaža trasos dalis iki šiol nėra aptverta. Net vieta, kur 2017 m. įvyko pirmoji mirtina nelaimė, praėjus aštuoneriems metams vis dar liko be tvoros. Tuomet žuvo 18 metų mergina, turėjusi bipolinį sutrikimą ir patyrusi manijos epizodą po išėjimo iš gydymo įstaigos netoli bėgių. Nepaisant aplinkybių, bendrovės pozicija viešoje erdvėje suvedama į teiginį, kad žmonės, kertantys bėgius, sąmoningai pasirenka riziką.
„Saugios vietos“ kas 0,4 km ir tylos zonos sukuria naujų rizikų
Operatorius pabrėžia, kad legalių kirtimo vietų yra daug – maždaug kas 0,4 km. Tačiau būtent toks pervažų tankis tampa esmine problema: kuo daugiau vietų, kur geležinkelis kerta kelią ar taką, tuo daugiau potencialių konflikto taškų. Situaciją papildomai komplikuoja vadinamosios „tylos zonos“, kurių kai kurios savivaldybės reikalavo dėl gyventojų komforto. Tokiose atkarpose traukiniai gali neprivalėti nuolat naudoti garso signalo artėdami prie gausių pervažų, todėl atsiranda daugiau vietų, kur prie bėgių galima patekti gana lengvai, o apie artėjantį traukinį aiškios garsinės užuominos gali ir nebūti. Praktikoje tai prilyginama perėjų įrengimui greitkelyje: formaliai jos yra, tačiau pati aplinka išlieka itin rizikinga.
Teisiškai saugesnis kelias būtų atskirti srautus skirtingais lygiais
„Brightline“ traukiniai techniškai gali pasiekti iki maždaug 201 km/h greitį, tačiau ruože tarp Majamio ir Vest Palm Bičo jie ribojami iki maždaug 127 km/h. Jei šioje atkarpoje greitis būtų didinamas, pagal taisykles tektų įrengti susisiekimą skirtingais lygiais (kai keliai ir geležinkelis nebesikerta viename lygyje). Tokia infrastruktūra jau taikoma šiaurinėje linijos dalyje Orlando kryptimi, kur, kaip nurodoma, nebuvo žuvusiųjų. Sprendimas įrengti estakadas, tunelius ar kitą atskyrimą yra brangus, ypač tankiai apgyvendintose teritorijose, tačiau saugumo požiūriu jis yra ženkliai efektyvesnis nei bandymas „sutramdyti“ riziką vien ženklų, vartų ar pavienių priemonių pagalba.
- Nuo 2017 m. bandomųjų važiavimų pradžios nustatytos 182 žūtys, o ne anksčiau viešai minėtos 162.
- Automobiliuose žuvo 24 žmonės, didžioji dalis nelaimių susijusi su pėsčiaisiais ir dviratininkais.
- Daug mirtinų atvejų įvyko ne pervažose, todėl jie nebūtinai susiję su signalų ar užtvarų ignoravimu.
- Oficialiai savižudybėmis pripažintos 75 mirtys, nors viešai buvo teigiama, kad jų galėjo būti daugiau nei pusė.
- Net ir skyrus daugiau nei 70 mln. eurų saugumui, dalis maršruto vis dar be aptvarų.
- Didelė pervažų koncentracija (apie kas 0,4 km) ir tylos zonos gali sudaryti sąlygas žmonėms priartėti prie bėgių neįvertinus artėjančio traukinio.
- Srautų atskyrimas skirtingais lygiais yra brangesnis, bet gerokai saugesnis sprendimas, ypač didesnio greičio linijoms.
