Važinėjant motociklu kasdien, vis dažniau susiduriu su dyzeliniais automobiliais, kurių išmetamosios dujos akivaizdžiai teršia orą. Nesvarbu, ar svarstytume poveikį aplinkai, ar paprasčiausią oro kvapą – šios transporto priemonės verčia iš naujo permąstyti požiūrį į dyzelinius variklius keliuose.
Elektrinio motociklo kasdienio naudojimo patirtis
Neseniai turėjau galimybę išbandyti elektrinį Zero S motociklą, kurio su viena įkrova nuvažiuojamas atstumas mieste siekia apie 240 kilometrų. Šis modelis pasirodė esąs labai patogus kasdienėms kelionėms: nepaisant didelės – 132 Nm – sukimo momento reikšmės, valdymas paprastas ir draugiškas tiek patyrusiam, tiek mažiau įgudusiam vairuotojui. Vienintelis galimas trūkumas – apie 14 000 Eur kainuojanti komplektacija. Tačiau, žvelgiant iš eksploatacijos perspektyvos, šis motociklas leidžia mėgautis tyliu ir švariu važiavimu.
Užuodžiamas skirtumas tarp elektrinių ir dyzelinių transporto priemonių
Jau dvejus dešimtmečius vairuojant įvairius motociklus, teko patirti daugybę situacijų tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose miesteliuose. Miestuose rečiau susiduriama su transporto priemonėmis, kurių išmetamosios dujos matomos plika akimi ar jaučiamos vos įkvepiant. Pereinant prie kasdienių važiavimų užmiesčio keliais, tapo aišku, kad net ir trumpam patekus už tokios dyzelinės transporto priemonės, iš karto pajunti stiprų kvapą ir nemalonią aplinkos taršą.
Važiuojant automobiliu su oro filtravimo sistema šį poveikį galima sumažinti, tačiau motociklo vairuotojas lieka be jokios apsaugos – užtenka akimirkos prie išmetimo vamzdžio ir jau kvėpuoji juodais dūmais. Atvejai, kai motociklininkai gali laisvai aplenkti tokius automobilius vos jiems pradėjus skleisti dūmus, pasitaiko nedažnai – dažniausiai tiesiog tenka taikytis ir kęsti nemalonius kvapus.
Net teisės aktai netaiko realios kontrolės
Daugelyje Lietuvos savivaldybių automobilių taršos patikra yra minimali arba neegzistuoja, todėl teršiančios transporto priemonės išlieka kelyje be didesnių kliūčių. Vis dar retai tenka matyti motociklą, kurio išmetamosios dujos matomos kaip tiršti dūmai, priešingai nei kai kurios dyzelinės sunkiasvorės transporto priemonės ar pikapai, kurių išmetimas tampa tiesiog akivaizdžiu aplinkos pažeidimu.
- Emisijų tikrinimo reikalavimai taikomi vos keliose savivaldybėse.
- Patikros beveik niekada nesiekia motociklų transporto.
- Teisės aktų spragos ir kontrolės stoka leidžia neleistinai tiuninguotoms, perteklinę taršą sukeliančioms transporto priemonėms nepriekaištingai praeiti patikras ar išvengti baudų.
Asmeninė patirtis ir poveikis
Nors ir neturiu itin stiprios uoslės dėl ankstesnių traumų, aiškiai suvokiu, kokį neigiamą poveikį sukelia dyzelio dūmai, ypač atviroje aplinkoje. Tie, kurie kvapų jaučia jautriau, tikriausiai susiduria su dar didesniu diskomfortu. Tai net nėra toks kvapas, kuris gali pasirodyti priimtinas arba bent jau neutralus – ši tarša yra atgrasanti ir juntama kiekvienam.
- Ilgiau važiuojant už taršių transporto priemonių, kvapas tampa toks intensyvus, kad įsiskverbia net į drabužius.
- Motociklininkai, kuriems rūpi oro kokybė, dažnai tampa tiesioginiais šios problemos paveiktais, nes neturi jokios apsaugos.
- Oro tarša kelia pavojų tiek sveikatai, tiek bendram kasdienio transporto patogumui.
Ko trūksta veiksmingai kovai su tarša?
Nepaisant nepaneigiamų įrodymų apie oro taršos žalą, praktiškai pokyčių surasti sunku. Kontrolės mechanizmai, kurie galėtų padėti pašalinti didžiausius teršėjus iš kelių, veikia vangiai arba išvis neveikia. Būtų kur kas efektyviau, jei vaizdo įrašai iš motociklo ar automobilio kameros būtų priimami kaip pakankamas įrodymas pradėti transporto priemonės taršos tyrimą. Tačiau kol kas tokios sistemos nėra įdiegtos ir neatrodo, kad artimiausiu metu bus.
Todėl kiekvienam, naudojančiam švaresnę transporto alternatyvą ir susiduriančiam su dyzelinių automobilių keliamu nepatogumu, tenka susitaikyti su realybe: dažnai reikia keliauti su kauke ar stengtis kuo trumpiau būti už taršaus automobilio. Tai ne sprendimas, tačiau kol kas kitų efektyvių alternatyvų nematyti.
