Siekiant išsaugoti natūralų fiordų kraštovaizdį, įsigalioja nauji reikalavimai laivams, plaukiantiems siaurais fiordų vandens keliais. Nuo 2026 metų Geirangerfiorde ir Nærøyfiorde laivai, kurių bendroji talpa nesiekia 10 000 BT, turės veikti taip, kad neišskirtų jokio CO2 ar metano. Didesniems laivams, įskaitant šiame regione įprastus kruizinius lainerius, pereinamasis laikotarpis bus ilgesnis – jiems numatytas terminas iki 2032 metų.
Toks sprendimas ypač svarbus vietovėms, kurios vertinamos dėl išskirtinės gamtos. Iš laivų sklindanti tarša (dažniausiai dyzelinių variklių dūmai) žalinga bet kur, tačiau fiorduose problema paaštrėja dėl reljefo: stačios šlaitų sienos sulaiko išmetamąsias dujas, todėl jos ilgiau lieka slėniuose ir prasčiau išsisklaido. Dėl to susidaro didesnės teršalų koncentracijos, kurios neigiamai veikia augaliją, gyvūniją ir bendrą ekosistemos būklę.
Reikalavimų įgyvendinimas laivyboje
Pagrindinis klausimas – kaip operatoriai praktiškai pasieks nustatytus nulinės taršos tikslus. Kruiziniai laivai projektuojami ir statomi ilgai, o jų energijos poreikis didelis ne tik varomajai sistemai, bet ir visai borto infrastruktūrai. Daugelyje tokių laivų naudojamos dyzelinės-elektrinės schemos: dideli dyzeliniai varikliai suka generatorius, kurie gamina elektrą tiek propulsijai, tiek laivo sistemoms. Pagal naują tvarką tokie sprendimai fiorduose bus netinkami, nes išmetamųjų dujų kiekis didelis – vienam keleiviui tenkanti CO2 emisija gali viršyti aviacijos rodiklius daugiau nei dvigubai.
Alternatyvios technologijos sparčiai vystomos, tačiau lieka neaišku, ar pramonė spės prisitaikyti iki nustatytų datų, ypač kai kalbama apie didelius laivus ir jų modernizavimo ciklus.
Technologijos, kurios priartina nulinę taršą
Kai kurios didžiosios bendrovės jau bando modelius, kaip galėtų atrodyti mažos taršos ar visiškai netaršūs laivai. Pavyzdžiui, „Hurtigruten“ vysto kruizinio laivo projektą su maždaug 60 MWh talpos baterijų paketu, kurį planuojama paleisti iki 2030 metų. Ši idėja neapsiriboja vien tik elektrine pavara: numatyta ir vėjo energija, tačiau vietoje tradicinių burių naudojami modernūs sprendimai – burėms pritaikyti saulės moduliai. Tokiu būdu vienu metu išnaudojamas vėjas judėjimui ir saulė baterijų įkrovimui.
Vis dėlto vien baterijomis paremtas laivas susiduria su nuotolio apribojimu: pilnam įkrovimui reikalingi reguliarūs sustojimai uoste. Nurodoma, kad pilnas įkrovimas būtų reikalingas maždaug kas 648 km (350 jūrmylių), todėl itin svarbi tampa uostų infrastruktūra.
Pakrančių elektros tiekimas uostuose
Čia aktualus sprendimas – pakrančių elektros tiekimas (shore power), kai laivas uoste gali prisijungti prie bendro elektros tinklo kaip įprastas elektros vartotojas. Tai leidžia išjungti laivo generatorius stovėjimo metu ir energiją sistemoms tiekti iš kranto. Nors technologija atrodo elementari, realybėje ji dar nėra plačiai išvystyta: mažiau nei 3% pasaulio uostų turi tokią galimybę. Dėl to vyksta aktyvios iniciatyvos plėsti infrastruktūrą, kad net ir įprastesniais degalais varomi laivai uostuose bent jau sumažintų taršą, maitindami borto sistemas iš elektros tinklo.
Biodegalai ir kitos alternatyvos
Dar viena kryptis – biodegalai, gaminami ne iš naftos, o iš skaidomos organinės kilmės žaliavų. Šis kelias patrauklus tuo, kad kai kuriais atvejais gali būti pritaikomas esamiems laivams be esminių konstrukcinių pakeitimų, kartu sumažinant CO2 emisijas. Pavyzdžiui, „MSC Cruises“ 2024 metais įgyvendino keturių dienų kruizą, kuriame buvo naudojamos bio-SGD (biologiškai kilmės suskystintos dujos). Krovinių laivybos segmente „Maersk“ svarsto bio-metanolio naudojimą.
Be biodegalų, minima ir vandenilio kryptis: „Viking“ pirmąjį vandenilio laivą planuoja gauti 2026 metais. Taip pat vystomi hibridiniai sprendimai, kuriuose derinamas degalais varomas generatorius ir elektrinė pavara, leidžianti optimaliau valdyti energiją skirtinguose režimuose.
Infrastruktūros kaina ir realūs terminai
Didžiausia kliūtis šiuo metu – investicijos, kurių reikia, kad alternatyvos taptų plačiai prieinamos. Biodegalų gamybos mastai dar neleidžia jais aprūpinti visos laivybos rinkos, o pakrančių elektros tiekimo diegimas uostuose reikalauja laiko ir kapitalo. Dėl to kruizinių laivų operatoriai jau dabar kelia klausimą, ar pavyks laiku pasiekti 2032 metų reikalavimus.
Visgi fiordų regione palankios sąlygos suteikia pranašumų: pakrančių elektros sprendimai ten jau geriau išvystyti, o elektros gamyboje reikšmingą dalį sudaro hidroenergija. Be to, fiordų maršrutai nėra tokie ilgi kaip atviroje jūroje, todėl dažnesni įkrovimai nebūtinai tampa kritiniu ribojimu. Dėl šių priežasčių baterijomis varomi ir papildomai saulės bei vėjo energiją išnaudojantys laivai tokiose sąlygose gali būti itin praktiški ir efektyvūs.
- Nuo 2026 metų Geirangerfiorde ir Nærøyfiorde iki 10 000 BT laivai privalės turėti nulinę CO2 ir metano emisiją.
- Didesniems laivams numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2032 metų.
- Pagrindinės kryptys: baterinė pavara, vėjo ir saulės integracija, pakrančių elektros tiekimas uostuose, biodegalai, vandenilis ir hibridiniai sprendimai.
- Didžiausi iššūkiai: infrastruktūros plėtra ir alternatyvių degalų pasiūlos mastas.
Jeigu planai bus įgyvendinti, fiordų regionas gali tapti praktiniu pavyzdžiu, kaip realiomis sąlygomis pritaikyti mažos taršos laivybą ir pasiekti nulinės emisijos tikslus, kai tam sudaromos technologinės ir infrastruktūrinės prielaidos.
