Dyzeliniai varikliai daugeliui pirmiausia siejasi su sunkvežimiais, lokomotyvais ar komerciniu transportu, tačiau dyzelis lengvuosiuose automobiliuose pasirodė gerokai anksčiau, nei dažnai manoma. Plačiausiai pripažįstama, kad pirmasis serijiniu mastu gamintas dyzelinis lengvasis automobilis buvo 1936 m. pristatytas „Mercedes-Benz 260 D“. Vis dėlto šios technologijos kelias į lengvųjų automobilių pasaulį prasidėjo dar anksčiau – su ankstyvais prototipais ir vienu reikšmingu bandymu, kurį atliko „Citroën“.
- 1.Kaip atsirado dyzelinis variklis ir kuo jis skiriasi nuo benzininio
- 2.Kodėl dyzelis pirmiausia įsitvirtino pramonėje, o ne lengvuosiuose automobiliuose
- 3.„Mercedes-Benz 260 D“: pirmasis dyzelinis lengvasis automobilis, gamintas dideliu mastu
- 4.„Citroën“ prototipai: bandymai, kurie parodė, kad dyzelis tinka lengvajam automobiliui
- 5.Dyzelio vaidmuo automobilių raidoje ir kas vyksta šiandien
- 6.Kodėl „260 D“ laikomas lūžio tašku
Kaip atsirado dyzelinis variklis ir kuo jis skiriasi nuo benzininio
Dyzelinio variklio pavadinimas kilo nuo jo kūrėjo Rudolfo Dieselio, kuris XIX a. pabaigoje užpatentavo suspaudiminio uždegimo principu veikiantį variklį. Skirtingai nei benzininiai varikliai, kuriuose oro ir kuro mišinį uždega žvakės, dyzelyje pirmiausia stipriai suspaudžiamas oras – dėl to smarkiai pakyla jo temperatūra. Tik tuomet į cilindrą įpurškiamas kuras, kuris nuo karšto suspausto oro užsidega savaime.
Toks veikimo principas leidžia pasiekti du svarbius privalumus: didelį efektyvumą ir tvirtą, didelį sukimo momentą užtikrinančią charakteristiką. Būtent todėl dyzeliniai varikliai ilgą laiką buvo laikomi itin tinkamais pramoniniams ir komerciniams darbams.
Kodėl dyzelis pirmiausia įsitvirtino pramonėje, o ne lengvuosiuose automobiliuose
Ankstyvieji dyzeliniai agregatai buvo dideli, sunkūs ir labiau pritaikyti pastoviam darbui nei dinamiškam važiavimui. Dėl savo masės ir gabaritų jie kur kas geriau tiko laivams, traukiniams bei gamyklų įrangai, o ne kompaktiškiems to meto automobiliams. Tik XX a. pradžioje automobilių gamintojai ėmė rimčiau ieškoti būdų, kaip dyzelį sumažinti ir pritaikyti keliams.
„Mercedes-Benz 260 D“: pirmasis dyzelinis lengvasis automobilis, gamintas dideliu mastu
1936 m. pavasarį Berlyno automobilių parodoje buvo pristatytas „Mercedes-Benz 260 D“, gamintojo viduje žymėtas kodu W 138. Tai buvo „pullman landaulet“ tipo modelis, kuriame patogiai galėjo keliauti šeši žmonės. Automobilis naudojo 2,6 l darbinio tūrio keturių cilindrų dyzelinį variklį ir išvystė 45 AG.
Pagal dinamiką šis „Mercedes-Benz“ nepretendavo į sportiškumą, tačiau išsiskyrė tuo, kas dyzeliui ir būdinga: ekonomiškumu, patikimumu ir mažesnėmis degalų sąnaudomis, palyginti su benzininiais analogais.
Gamyba, versijos ir kodėl šis modelis tapo svarbus
Masinė gamyba prasidėjo 1936 m. rugsėjį. Nuo modelio pasirodymo iki 1940 m. gruodžio buvo parduota beveik 2 000 vienetų. Be bazinio „pullman“ varianto, gamintojas pasiūlė ir tris sedano versijas. Praktikoje automobilis ypač patiko taksi parkams, nes ekonomiškumas ir darbinio režimo patvarumas leido sumažinti eksploatacines išlaidas.
„260 D“ reikšmė slypi ne tame, kad jis buvo pats pirmasis dyzelinis automobilis apskritai. Jo svarba – tai pirmasis dyzelinis lengvasis automobilis, kuris buvo realiai gaminamas didesniu mastu ir siūlytas paprastiems vairuotojams. OM138 variklis suformavo reputaciją, kuri vėliau tapo dyzelio sinonimu: ilgaamžiškumas ir geras ekonomiškumas.
„Citroën“ prototipai: bandymai, kurie parodė, kad dyzelis tinka lengvajam automobiliui
Nors „Mercedes-Benz“ pirmasis įtvirtino dyzelį kaip serijinį produktą, ankstesni „Citroën“ bandymai taip pat buvo reikšmingi. Likus trejiems metams iki „260 D“ debiuto, „Citroën“ viename „7U Rosalie“ modelyje sumontavo dyzelinį variklį ir sukūrė kelis prototipus, paremtus ta pačia platforma.
Šie automobiliai nebuvo gaminami dideliu kiekiu ir nepateko į viešą prekybą, tačiau jie buvo važiuojantys ir išbandyti realiomis sąlygomis kelyje. Tai praktiškai įrodė, kad dyzelis gali būti ne vien traktorių, sunkvežimių ar laivų sprendimas.
Dyzelio vaidmuo automobilių raidoje ir kas vyksta šiandien
Istorijoje dažniausiai pabrėžiama, kad „Mercedes-Benz“ pirmasis sugebėjo dyzelinį lengvąjį automobilį paversti masiniu produktu, o „Citroën“ – kad dar prieš tai parodė kryptį ir techninį realumą. Kartu šie etapai suformavo pagrindą, ant kurio vėliau rėmėsi ir kiti gamintojai.
Vėlesniais dešimtmečiais dyzeliniai lengvieji automobiliai tapo įprasta transporto dalimi Europoje, ypač po Antrojo pasaulinio karo. „260 D“ ir jo tęsiniai prisidėjo prie to, kad dyzelio koncepciją perėmė kiti gamintojai, tarp jų „Fiat“ ir „Volkswagen“.
1978 m. „Mercedes-Benz“ dar kartą išsiskyrė pristatydamas turbodieselinius 300 CD ir 300SD modelius. Turbokompresorius leido pasiekti aukštesnį rafinuotumą ir geresnes dinamines savybes, išlaikant dyzeliui būdingą ekonomiškumą.
Komercinis panaudojimas ir iššūkiai dėl emisijų
Šiandien dyzeliniai varikliai plačiai naudojami komercinėje technikoje: krovininiame transporte, žemės ūkio mašinose ir laivyboje. Tuo pačiu jie susiduria su vis griežtesniais taršos reikalavimais ir elektromobilių plėtra. Nors tikslus reguliavimo kelias ateityje gali keistis, akivaizdu, kad dyzelio technologija viena ar kita forma išliks.
Kodėl „260 D“ laikomas lūžio tašku
1936 m. „Mercedes-Benz 260 D“ nebuvo greitas automobilis ir nebuvo skirtas sunkiems kroviniams, tačiau jis atliko esminį darbą: parodė, kad dyzelinis variklis gali patikimai tarnauti lengvajame automobilyje ir būti prasmingas kasdienėje eksploatacijoje. Dėl to šis modelis vertinamas kaip kertinis dyzelio istorijos etapas, o ankstyvieji „Citroën“ prototipai lieka svarbiu įrodymu, kad tokia kryptis buvo įmanoma dar prieš serijinę sėkmę.
