PBS paskelbė išsamų dokumentinį eksperimentą, kuriame atkurta ir ištirta didelio masto kelių automobilių grandininė avarija. Tokie bandymai domina ne tik saugumo specialistus ar avarijų analizės entuziastus – jie leidžia aiškiau suprasti, kaip realiame eisme susiformuoja „karambolis“, kaip reaguoja vairuotojai ir kaip sudėtingoje situacijoje veikia automobilių saugos sistemos. Svarbu tai, kad bandymas atliktas nekeliamas pavojaus žmonėms: vairuotojų vietoje buvo įrengti valdymo sprendimai, o patys dalyviai automobilius valdė nuotoliniu būdu iš saugių simuliatorių.
Kelių automobilių karambolio bandymas: ką siekta patikrinti
Eksperimento tikslas buvo imituoti greitkelyje įvykstantį kelių transporto priemonių susidūrimą, kurio tikrosios eigos atkurti po avarijos paprastai labai sunku. Realiose situacijose tyrėjams dažnai trūksta tikslių duomenų: kas tiksliai pamatė kliūtį pirmas, kada pradėta stabdyti, kaip keitėsi trajektorijos ir kokią įtaką turėjo kelio danga. Šis bandymas suteikė retesnę galimybę vienoje vietoje pamatyti, kaip grandininė avarija vystosi dinamiškai, kaip vairuotojai reaguoja į staigų pavojų ir kokius rezultatus duoda skirtingų automobilių konstrukciniai bei elektroniniai sprendimai.
Filmavimo vieta ir bandymo apimtis
Bandymas buvo nufilmuotas specialiai paruoštoje trasoje, kuri įrengta 3,2 km ilgio kelio atkarpoje uždarytoje buvusios karinės bazės teritorijoje. Atkarpa buvo pritaikyta priminti greitkelį: su lėtesne, vidurine ir greitesne eismo juostomis bei kelkraščiu. Dokumentinis filmas trunka 1 val. 40 min. ir nuosekliai parodo tiek bandymo parengimą, tiek metodiką, tiek ir paskesnę avarijos analizę.
Nuotolinis valdymas vietoje realių vairuotojų
Kad scenarijus būtų maksimaliai artimas tikrovei, bet nekeltų rizikos žmonėms, bandymo transporto priemonės buvo paverstos pilno mastelio nuotoliniu būdu valdomais automobiliais. Dalyviai valdė automobilius iš atskirų simuliatorių, o pačiose transporto priemonėse buvo įdėti manekenai. Dalis manekenų buvo prisegti saugos diržais, o dalis palikti neprisisegę, kad būtų galima palyginti pasekmes skirtingomis sąlygomis.
Dalyvių „darbo vietos“ buvo įrengtos naudojant kelis „Smart ForTwo“, pritaikytus kaip simuliatorius. Pratybų metu dalyvius stebėjo psichologas ir fiksavo, kad žmonių fiziologinės reakcijos į situaciją buvo panašios į tas, kurios pasireiškia vairuojant realiame eisme – nepaisant to, kad automobilis valdomas nuotoliniu būdu.
Aštuoni automobiliai, vienas vilkikas ir dvi vairuotojų grupės
Bandymui naudotos aštuonios lengvosios transporto priemonės ir vienas vilkikas. Kad situacija atspindėtų realų eismo „atsitiktinumą“, parinkti skirtingų klasių, skirtingo dydžio ir skirtingų konstrukcinių sprendimų modeliai. Vaidmenys taip pat buvo pasiskirstę į dvi dalis: dalį transporto priemonių nuotoliniu būdu valdė bandymo inžinieriai, kurie žinojo scenarijų, o kitas dalis – savanoriai, kuriems apie planuojamą kelių automobilių susidūrimo imitaciją iš anksto nebuvo pranešta.
Savanoriai, kurie nežinojo scenarijaus
- labai mažą patirtį turinti vairuotoja, valdžiusi 2002 m. „Porsche Boxster“;
- apie dvidešimtmečio pabaigos–trisdešimtmečio pradžios amžiaus vyras, save vadinęs sportiško vairavimo mėgėju, valdęs 2009 m. „Volkswagen GTI“;
- vyresnio amžiaus moteris, valdžiusi 2012 m. „Toyota Prius“;
- vyresnio amžiaus vyras, valdęs 2012 m. „Ford F-150“.
Transporto priemonės, kurias valdė inžinieriai
- 2005 m. „Audi A8“;
- 2010 m. „Dodge Grand Caravan“;
- 2005 m. „Mercedes-Benz ML“;
- 2012 m. „Vauxhall Vivaro“ krovininis furgonas.
Kaip buvo sukurtas slidžios dangos scenarijus
Bandymo avarija suprojektuota kaip itin nepalankus atvejis: staigus sukibimo praradimas imituojant apledėjusį greitkelį su „juodojo ledo“ atkarpa. Kad būtų atkartotas mažas sukibimas, trasoje panaudotas žvyras – jis, inžinierių vertinimu, geriausiai priartino ratų ir dangos trintį prie slidžios, apledėjusios kelio būklės.
Grandininės avarijos pradžia buvo inicijuota nuotoliniu būdu valdant vilkiką taip, kad jis kirstų eismo juostas priešpriešinio srauto kryptimi ir atsidurtų tiesiai lengvųjų automobilių kelyje būtent tuo momentu, kai danga staiga tapo slidi. Nors savanoriai stengėsi išvengti susidūrimo, ribotas sukibimas ir netikėtas pavojus smarkiai apribojo galimybes efektyviai manevruoti.
Ką verta pasiimti iš šio bandymo
Eksperimento rezultatai apibūdinami kaip kartu ir neraminantys, ir labai informatyvūs, tačiau dokumentiniame filme paliekama pakankamai vietos pačiam žiūrovui pamatyti, kaip tiksliai vystėsi susidūrimai ir kokios buvo pasekmės skirtingose situacijose. Praktinė išvada išlieka paprasta: saugos diržas ir dėmesingumas prie vairo yra vienos svarbiausių priemonių, galinčių apsaugoti nuo itin sunkių padarinių, kai avarija vystosi staiga ir ne pagal planą.
Už nuorodą į šį bandymą padėkota skaitytojui Steven Lance.
