1943 m. liepos 8 d. didmiestyje įvyko tai, ko daugelis žmonių iki tol nebuvo matę: išėjus į lauką miestą apgaubė rudas, aitriai „dujomis“ kvepiantis rūkas. Oro buvo sunku įkvėpti, jis graužė akis, o reiškinys atrodė visiškai nepaaiškinamas. Tuo metu niekas dar nežinojo, kas sukelia tokį tankų, akis ašarinantį užterštumą, ir aiškus atsakymas atsirado tik po devynerių metų.
Tik vėliau mokslininkas Arie Haagen-Smit, atlikęs oro tyrimus, nustatė, kad pagrindinis kaltininkas yra transporto tarša. Paaiškėjo, jog didelę dalį problemos sudaro iš automobilių išmetamų teršalų mišinys, kuris ir buvo pavadintas smogu.
Pirmoji smogo banga ir visuomenės reakcija
Ankstyvuoju smogo laikotarpiu koncentracijos buvo tokios didelės, kad vien buvimas lauke kai kuriems žmonėms sukeldavo stiprų akių graužimą. Dalis gyventojų, bandydami apsisaugoti nuo nesveiko oro, net naudodavo dujokaukes. Tuo metu spaudoje šis reiškinys buvo apibūdinamas kaip dienos šviesą pritemdanti migla, nes užterštumas buvo pakankamai tankus, kad keistų matomumą ir bendrą miesto vaizdą.
Prie nerimo prisidėjo ir karo metų fonas: dalis žmonių smogą interpretavo kaip galimą cheminės atakos padarinį. Tokios prielaidos atrodė įtikinamos, nes tuo laikotarpiu vyko intensyvūs kariniai veiksmai, o prieš smogui pasirodant regione jau buvo įvykęs bombardavimas netoliese.
Kodėl kaltės ilgai ieškota ne ten
Tuo metu kituose regionuose oro tarša dažnai buvo siejama su siera, todėl iš pradžių imtasi priemonių pagal tuo metu vyraujančią logiką: buvo sustabdytas butadieno gamybos objektas, laikytas potencialiu taršos šaltiniu. Vis dėlto situacija ne tik nepagerėjo, bet ir toliau prastėjo, o tai rodė, kad tikroji priežastis yra kitur.
Kai A. Haagen-Smit pateikė išvadą, jog taršos šerdis susijusi su automobilių išmetamosiomis dujomis, jo teiginiai iš pradžių nesulaukė palankaus priėmimo. Jis buvo viešai menkinamas, o išvados ilgą laiką laikytos abejotinomis, kol galiausiai buvo pripažintos teisingomis.
Pramonės ir transporto plėtra, padėjusi smogui įsitvirtinti
Didmiesčiui sparčiai augant XX a. viduryje ir automobiliui tampant dominuojančia kasdienio judumo priemone, smogas vis dažniau ėmė temdyti miesto „kurortinį“ įvaizdį. Problemai įsitvirtinti padėjo keli veiksniai: šiltas, saulėtas klimatas, didelė kasdienių kelionių automobiliais apimtis, krovininis transportas, taip pat intensyvi logistika per didelį uostą, kai prekės į miestą atgabenamos ir išgabenamos įvairiomis transporto priemonėmis, įskaitant laivus.
Išmetamųjų teršalų reguliavimas ir rezultatai
Nors automobilių mėgėjų bendruomenėje neretai kritikuojami išmetamųjų teršalų ribojimai, tokios priemonės reikšmingai sumažino dienų skaičių, kai ore viršijamos ozono normos, net ir augant automobilių kiekiui keliuose. Pavyzdžiui, 1978 m. buvo fiksuotos 234 dienos, kai ozono lygis viršijo nustatytą standartą, o 2023 m. šis skaičius sumažėjo daugiau nei perpus – iki 115 dienų.
Nors bendras oro kokybės vaizdas per laiką pagerėjo, smogas išlieka svarbi visuomenės sveikatos tema. Istoriniai aprašymai ir archyviniai vaizdai aiškiai parodo, kokio masto problema tai buvo ir kodėl transporto tarša, miesto planavimas bei oro kokybės kontrolė ilgainiui tapo esminėmis urbanistinės politikos dalimis.
