Ankstyvieji startai
Dar 1949 m., kai NASCAR pradėjo „Strictly Stock“ divizioną, iš kurio vėliau išaugo dabartinė „Cup Series“, starto rikiuotėje buvo ir „Cadillac“ automobiliai. Po metų du „Cadillac Series 61“ modeliai dalyvavo Le Mano lenktynėse. Vienas jų buvo smarkiai perdarytas ir pramintas „Le Monstre“.
„Le Monstre“ turėjo aptakų, ateities viziją primenantį kėbulą, kurį sukūrė „Grumman“ inžinierius ir ištobulino aerodinamikos tunelyje. Dauguma mechaninių mazgų liko beveik standartiniai, o maksimalus greitis siekė 130 mylių per valandą, tai yra apie 209 km/val. Toks rezultatas buvo beveik 15 mylių per valandą didesnis nei standartinį kėbulą turėjusio Le Mano „Cadillac“. Abu automobiliai lenktynėse finišavo 10 ir 11 vietose. „Le Monstre“ nuo kupė versijos atsilikęs dėl anksčiau patirtos avarijos.
Vėliau „Cadillac“ kuriam laikui pasitraukė iš lenktynių ir daugiau dėmesio skyrė prabangos įvaizdžiui. Vis dėlto pavieniai automobiliai ir toliau pasirodydavo automobilių sporto kronikose. 1971 m. „Cadillac Sedan de Ville“ įveikė pirmąjį „Cannonball Baker Sea-to-Shining-Sea Memorial Trophy Dash“ maršrutą ir pasiekė didžiausią vidutinį greitį važiavimo metu. Vis dėlto pirmas jis nebuvo, nes turėjo dažniau stoti degalams nei laimėjęs „Ferrari Daytona“.
„Cadillac Racing“ sugrįžimas
2000-ųjų pradžioje „Cadillac“ kryptingai judėjo europietiškesnio, labiau į vairuotoją orientuoto charakterio link. Tuo metu pasirodė tokie modeliai kaip CTS-V, o lenktynės turėjo padėti šį pokytį sustiprinti. Jeffas Kettmanas, prisidėjęs prie programos starto, yra sakęs, kad automobilių sporto tikslas buvo pakeisti visuomenės požiūrį į „Cadillac“ ir parodyti jį kaip sportiškesnį automobilį.
Vienu svarbiausių projektų tapo ištvermės lenktynių programa Le Manse ir Amerikos Le Mans serijoje. Tačiau „Cadillac“ nepakankamai įvertino biudžetą, kurio reikėjo pergalei šiame lygyje, ir per daug tikėjosi iš „Northstar V8“ variklio. Geriausias šios eros „Northstar LMP“ bolidų rezultatas buvo devinta vieta, pasiekta paskutiniais dalyvavimo metais.
Ši patirtis tapo naudinga vėliau, kai „Cadillac“ ėmė lenktyniauti mažesnėje kategorijoje – „Sports Car Club of America“ „World Challenge GT Championship“ čempionate. Per keturis sezonus, prasidėjusius 2004 m., markė iškovojo 12 pergalių, vieną vairuotojo titulą ir du gamintojų čempionų vardus.
Rezultatai dar labiau pagerėjo, kai „Pirelli“ tapo GT „Challenge“ rėmėju. Nuo 2012 iki 2017 m. CTS-V.R ir ATS-V.R modeliai pelnė dar penkis vairuotojų titulus ir padėjo „Cadillac“ iškovoti dar tris gamintojų čempionatus.
Šiuolaikinis etapas
2017 m. „Cadillac“ vėl pakeitė lenktynių kryptį ir persikėlė į IMSA „WeatherTech SportsCar Championship“, kur startavo „Daytona Prototype international“ klasėje. DPi.V.R automobiliai pridėjo dar septynis čempionų titulus ir 27 pergales ištvermės lenktynėse. Didžiausią įspūdį paliko keturios iš eilės pergalės „Rolex 24 at Daytona“ varžybose.
Šie rezultatai tikriausiai sustiprino sprendimą nuo 2023 m. išbandyti jėgas aukščiausiame ištvermės lenktynių lygyje – pasaulio ištvermės čempionate (WEC), kurį taip pat prižiūri FIA, valdanti ir „Formulę 1“. „Cadillac“ tuo pat metu tęsia dalyvavimą ir IMSA „WeatherTech“ serijoje.
Le Mane šįkart sekėsi geriau nei ankstesniais metais: 2023 m. markė finišavo trečia ir ketvirta, o šiemet kvalifikacijoje užėmė pirmąją starto eilę. Pačiose lenktynėse užimtos penkta ir aštunta vietos.
Vis dėlto tai buvo tik laikinas nesklandumas. Kitame WEC etape – „Rolex 6 Hours of Sao Paulo“ – „Cadillac“ tapo pirmuoju JAV gamintoju, iškovojusiu 1–2 vietas aukščiausioje „Hypercar“ klasėje. Būtent todėl jo žingsnis į „Formulę 1“ sulaukė tiek daug dėmesio.
