Greičio festivalis „Goodwood“ dažniausiai siejamas su klasikiniais lenktyniniais automobiliais ir superautomobiliais, kurių greitis, galia bei kaina dažnam atrodo sunkiai suvokiami. Pakanka trumpai praeiti pro starto zoną prieš superautomobilių pasirodymus, ir akivaizdu: vien anglies pluošto bei stiklo pluošto kėbulų ten būtų galima suskaičiuoti už daugiau nei 930 mln. eurų. Vis dėlto prie tokio renginio širdies neretai arčiausiai priartėja ne egzotinė technika, o kasdieniškai dirbantys automobiliai – tie, kurie realiai palaiko renginio ritmą ir gelbsti, kai kas nors trasoje ar už jos ribų nepavyksta pagal planą.
Didžiausią įspūdį paliko ne tik ralyje naudojami techninės pagalbos automobiliai, bet ir atskira paroda „Van Go – mobiliųjų menų meistrai“, kurioje buvo rodomi įvairūs, kampuotų formų ir kartais tiesiog keistai žavūs darbiniai furgonai. Būtent juos ir verta aptarti – tai technika, kuri kadaise uždirbdavo duoną kasdieniu darbu, o šiandien, po restauracijų, pasirodo kaip gyva automobilių istorija.
Reikia paminėti, kad dalis „nematomų“ pagalbininkų į šį sąrašą nepateko: renginio teritorijoje nuolat juda įvairūs mažieji darbiniai vežimėliai ir atviri traktoriniai aparatai, kurie faktiškai daro didžiausią organizacinį darbą. Tačiau ne visada pasitaikė proga juos nufotografuoti ir surinkti tikslesnę informaciją – kai kurios mašinos tiesiog per daug užimtos, kad būtų patogios straipsniui.
Ralyje dirbantys gelbėtojai ir techninės pagalbos automobiliai
Land Rover 101 forward control ralyje naudojama techninės pagalbos mašina
Ryškiai geltonas „Land Rover 101 Forward Control“ ralyje traukė akį iš karto – tai tikras sunkiai dirbančios technikos simbolis. Modelis buvo sukurtas karinių poreikių programai Šaltojo karo laikotarpiu. Jis dar vadintas „Land Rover One Tonne“, nes galėjo transportuoti 1 toną amunicijos ir kartu tempti maždaug 2,5 tonos artilerijos pabūklą.
Konstrukcija labai savita: kėbulas primena dėžę, pastatytą ant masyvių „traktorinių“ padangų, variklis įrengtas gale, o vairuotojas su keleiviu sėdi virš priekinės ašies – iš čia ir pavadinimas „Forward Control“. Kompaktiškos, kampuotos proporcijos leido šią techniką patogiai gabenti krovininiais lėktuvais, o pačią platformą buvo svarbu nesunkiai perdirbti į kitus variantus – pavyzdžiui, greitosios pagalbos ar karių transportavimo. Ralyje toks automobilis jautėsi savo vietoje: prireikus jis pasirengęs ištraukti paklydusią techniką iš miško ar kitų sudėtingų vietų.
Land Rover 110 „Angloco“
Kitas ralyje matytas gelbėjimo automobilis – „Land Rover Defender“, kurį parengė „Angloco“ įmonė, besispecializuojanti gaisrinių automobilių įrengime. Tokie „Defender“ pagrindu sukurti gaisriniai ir gelbėjimo automobiliai buvo naudojami įvairiose pasaulio vietose, kur ilgą laiką veikė britiška infrastruktūra, įskaitant Barbadosą.
Parodos „Van Go“ klasikiniai darbiniai furgonai
„Van Go“ ekspozicijoje buvo pristatyti furgonai, kurie savo laikais atliko kasdienius darbus, o dabar demonstruojami jau kaip kruopščiai atkurti istoriniai eksponatai. Šie automobiliai ilgą laiką tempė pokario logistiką ir smulkųjį verslą, kol apie 1965 m. keliuose vis dažniau pradėjo dominuoti „Ford Transit“. Mažiausiai porą dešimtmečių paskutinės mylios pristatymus ir aptarnavimą užtikrino būtent tokie, šiandien jau labai reti modeliai.
1956 m. „Trojan Van“
Parodoje šis furgonas pateiktas kaip vienas ryškiausių pokario laikotarpio „darbo arklių“. Jį užsakydavo ir didesnės įmonės – pavyzdžiui, arbatos gamintoja „Brooke Bond Tea Company“, todėl tokie furgonai ilgai buvo įprastas vaizdas keliuose. Technika čia labai kukli: nedidelis trijų cilindrų dyzelinis variklis, 3 pavarų dėžė, o maksimalus greitis – apie 61 km/h. Konkrečiai šis egzempliorius buvo restauruotas 2008 metais.
1953 m. „Lancia Ardea 800 Furgoncino“
Šio kompaktiško furgono pagaminta tik apie 7 000 vienetų, o iki šių dienų išlikusių – gerokai mažiau. Vis dėlto tai ilgaamžė konstrukcija: vienas iš išlikusių automobilių, remiantis aukcionų namų pateikta istorija, dirbo miškininkystės tarnyboje nuo 1961 iki 2012 metų. Automobilį varo 903 cm³ siauro kampo V4 tipo variklis, o vienas įdomiausių faktų – tai buvo vienas ankstyvųjų mažų automobilių, kur pradėta naudoti 5 laipsnių pavarų dėžė. Išvaizdoje išsiskiria raudona juosta per groteles, tačiau labiausiai dėmesį traukia išraiškinga kapoto puošmena.
1964 m. „Morris LD30“
Šis „Morris“ furgonas buvo naudojamas tiek civilinėse, tiek karinėse tarnybose, o pokariu tapo praktišku pasirinkimu įvairiems ūkiškiems darbams. Nuo 1956 m. dalis tokių automobilių buvo perdirbami ir naudojami kaip greitosios pagalbos automobiliai, ypač didmiesčiuose. Dėl to jie tapo atpažįstami keliuose, o vienas iš pravardžių atsirado pagal vietą, kur buvo atliekami perdarymai – „Wandsworth“.
Kadangi tai buvo intensyviai eksploatuojami „darbo arkliai“, iki šių dienų jų išliko nedaug, o dar rečiau pasitaiko egzempliorių, kurių kilmę galima aiškiai susieti su karinėmis institucijomis.
1965 m. „Ford Transit“
Šis modelis pradėtas kurti kaip „Project Redcap“ ir buvo vystomas bendromis „Ford“ britų bei vokiečių padalinių pastangomis. Nors pradinis taikinys buvo Europos rinka, praktiškumo, nedidelės kainos ir patikimumo derinys lėmė, kad „Transit“ greitai paplito plačiau.
1965 m. „Ford Transit“ daugelyje aspektų pranoko ankstesnius furgonus, tačiau parodoje pristatytas automobilis išsiskyrė istorija: tai vienas iš dešimties ankstyvųjų prototipų, 1960 m. užsakytų Henry Ford II. 1964 m. jis važiavo Boreham lenktynių trasoje, vėliau 8-ajame dešimtmetyje „pradingo“ įmonės vidinėje sistemoje ir tik vėliau vėl išniro viešumoje – 1998 m. filme „The Avengers“. Po to automobilis buvo restauruojamas šešerius metus, o jo autentiškumą patvirtino buvęs „Ford“ darbuotojas.
1967 m. „OM Fiat 150 Rolfo“ – „Ferrari“ lenktynių technikos transporterio versija
Tarp klasikinių transporterių tai vienas atpažįstamiausių egzempliorių, kurį lenktynių entuziastai dažnai būna matę įvairiuose reportažuose. Šis „autobusą“ primenantis sunkvežimis buvo skirtas gabenti „Formulės 1“ automobilius, o pats dėl dizaino ir istorijos tapo įžymybe. Net kolekcininkų rinkoje jis vertinamas taip, kad gaminamos brangios šio transporterio modelių kopijos.
1969 m. „Bedford CA“
„Bedford CA“ pradžioje dirbo tam, kad kiti automobiliai nenustotų važiuoti – jis priklausė kelių pagalbos tarnybos parkui Hertfordšyro regione. Po variklio dangčiu buvo 1,6 l variklis, o kai kurios versijos jau tada siūlė ankstyvą kemperio tipo perdarymą. Iš visų „Van Go“ parodos dalyvių būtent „Bedford“ buvo vienas labiausiai įprastų ir atpažįstamų furgonų keliuose.
Pats „Bedford“ prekės ženklas gyvavo 1931–1986 m.: pradžia siejosi su „Vauxhall Motors“, vėliau veiklą veikė „General Motors“ struktūroje, o po to prekės ženklas perėjo per kelis įmonių sluoksnius, kol galutinai išnyko.
1959 m. „Austin 101“
„Austin 101“ iš esmės buvo tas pats „Morris“, tik su kitu vardu ir ženkliuku – techniniu požiūriu tai artimi giminaičiai. Nedideliam siuntų furgonui užteko 1,5 l variklio ir 4 pavarų dėžės, o tokia specifikacija tuo metu leido atlikti stebėtinai daug darbų. Iki gamybos pabaigos buvo pagaminta beveik 49 000 „Austin 101“ vienetų.
Parodoje matyta dažymo schema atsirado jau restauravimo metu: automobilis buvo tvarkomas septynerius metus ir baigtas 2017-aisiais. Šis spalvų derinys turi prigijusį pravardžiavimą „rabarbarai su kremu“, ir, pažvelgus į rezultatą, nesunku suprasti kodėl.
- Intensyvaus darbo technika renginiuose neretai įdomesnė už brangiausius eksponatus, nes ji realiai užtikrina viso proceso veikimą.
- Parodoje matyti furgonai atspindi laikotarpį, kai nedidelis variklis ir paprasta mechanika buvo pakankami kasdieniam logistikos darbui.
- Retesni modeliai, tokie kaip „Lancia Ardea 800 Furgoncino“, išsiskiria ne tik dizainu, bet ir pažangiomis savo meto technologijomis.
- „Ford Transit“ prototipų istorijos parodo, kaip darbiniai automobiliai gali tapti svarbiais automobilių kultūros artefaktais.
