Vilkikų vairuotojo profesija kadaise buvo laikoma solidžia ir gerai apmokama veikla, siūlančia nepriklausomybę ir lankstų darbo grafiką keliaujant po šalies kelius. Tačiau pastaraisiais metais šios specialybės patrauklumas nuolat mažėja – naujai prisijungiantys vairuotojai susiduria su vis prastesnėmis sąlygomis bei sumažėjusiu darbo užmokesčiu.
Pokyčiai krovinių pervežimo sektoriuje
Augant prekių pervežimo apimtims ir didėjant poreikiui rinkoje, vairuotojams buvo žadamas stabilus uždarbis bei galimybė dirbti savarankiškai. Taip tikėtasi pritraukti daugiau norinčių dirbti žmonių – ypač tų, kuriems nėra būtinas aukštasis išsilavinimas. Tačiau realybė kitokia: dėl ilgo laukimo prie sandėlių, nuolatinių vėlavimų bei sudėtingų darbo sąlygų vairuotojų atlyginimai dažnai nesiekia žadėtų sumų, o darbo našumas smunka.
Pagrindinė šiandienos problema yra ne naujų vairuotojų trūkumas, o didelis kadrų kaitumas. Daugelis pradėję dirbti greitai nusivilia ir palieka šią sritį dėl prastų darbo sąlygų ir žemų pajamų. Šio sektoriaus svarbą ekonomikai akcentuoja ir specialistai – vilkikų vairuotojai yra neatskiriama logistikos grandinės dalis, kita vertus, jų pastangos ne visuomet tinkamai įvertinamos.
Pereinant prie darbo per dideles įmones
Anksčiau dažnas vilkiko vairuotojas dirbdavo savarankiškai kaip smulkusis verslininkas. Pastaruoju metu vis daugiau jų susieja savo veiklą su stambiomis įmonėmis ir logistikos tinklais. Tokiu būdu siekiama didesnio darbo užmokesčio bei stabilios socialinės padėties, tačiau kartu gaunami ir papildomi suvaržymai – griežtesnė vadyba, mažiau lankstumo, nuolatinė darbdavio kontrolė. Savarankiškas pervežimų verslas tapo prieinamas tik labiausiai patyrusiems ir nepriekaištingą reputaciją turintiems vairuotojams. Didžiajai daliai dirbančiųjų atlyginimas dažniausiai neatitinka net minimalių lūkesčių, o dalyje sektoriaus pasitaiko ir tokių atvejų, kai visa diena praleidžiama laukimo režime, už kurį atlygis apskritai nėra skaičiuojamas.
Kas lėmė tokią padėtį?
Visoje transporto srityje ryškėja bendra tendencija – darbuotojų sąlygos neužtikrina nei didesnio atlygio, nei stabilumo, o jų indėlis vis labiau atsietas nuo galutinės kuriamos vertės. Į sektorių plūsta vis daugiau nepakankamai kvalifikuotų ar suklaidintų naujokų, todėl įmonės vadovai tampa vis mažiau priklausomi nuo pavienių darbuotojų – jei vienas vairuotojas nusprendžia mesti darbą, jam greitai randama pamaina. Technologiniam progresui leidžiant automatizuoti pervežimus, spaudimas vairuotojams tik didėja – atlygio mažėjimas pateisinamas siekiu „neatsilikti nuo pažangos“, o dažnai ir tiesiogine grėsme būti pakeistam įranga.
- Lėtėjanti mažmeninės prekybos apyvarta
- Mažėjanti pramonės paklausa
- Tiekimo grandinės sutrikimai
- Ekonominis nestabilumas
Šie veiksniai prisideda prie visos transporto šakos konkurencingumo mažėjimo, o tiekimo sistemos sutrikimus gali skaudžiai pajusti visa šalies ekonomika.
Vairuotojų poreikis ir darbo jėgos pokyčiai
Transporto kompanijos pastaruoju metu vis dažniau įdarbina darbuotojus iš trečiųjų šalių, kurie paprastai labiau linkę priimti sudėtingas sąlygas bei mažesnį atlygį. Tokiais sprendimais įmonės siekia sumažinti sąnaudas, nors tuo pačiu didėja ir socialinė įtampa. Kol kas nei įstatymų leidėjai, nei sprendimų priėmėjai nedemonstravo aiškaus siekio sistemingai spręsti šią problemą, todėl vairuotojus ir toliau spaudžia darbdaviai, ieškodami galimybių dar labiau sumažinti išlaidas.
