Šiuolaikiniai „Lamborghini“ – tai itin preciziškai sukonstruoti superautomobiliai. Kai 1998 m. markė perėjo į naujų savininkų rankas, dalis entuziastų nerimavo, kad legendinis, kiek chaotiškas ir „netobulas, bet užkabinantis“ charakteris bus sušvelnintas. Apie ankstesnių laikų „Lamborghini“ dažniau sklando pasakojimai nei asmeninė patirtis, tačiau peržiūrėjus archyvinį „60 Minutes“ reportažą tampa aišku, kiek ekstremalūs kadaise buvo bandymai ir pati gamintojo darbo kultūra.
Kaip anksčiau buvo bandomi „Lamborghini“
Laidoje žurnalistas važiuoja kartu su Valentino Balboni – vienu garsiausių automobilių bandytojų, kuris 1973–2009 m. prisidėjo prie maždaug 80% visų pagamintų „Lamborghini“: jis ne tik atlikdavo bandymus, bet ir realiai išbandydavo automobilius tam, kad jie būtų paruošti klientams. Kadre jis testuoja raudoną „Countach“ ir viešuose keliuose pasiekia iki maždaug 290 km/h greitį.
Tuomet gamintojas neturėjo nuosavos bandymų trasos, todėl automobiliai buvo spaudžiami iki ribos ne poligone, o įprastame eisme. Įraše matyti, kaip „Countach“ manevruoja tarp sunkvežimių ir mažų automobilių, o kai kuriose situacijose vyksta itin rizikingi lenkimai dviejų eismo juostų keliuose, įskaitant posūkius su ribotu matomumu. Šiandien tokią praktiką būtų sunku įsivaizduoti, tačiau tuo metu ji buvo reali kasdienybė.
Pokalbiai, atspindintys to meto požiūrį
Ne mažiau iškalbingos ir interviu dalys. Kalbintas Daniele Audetto, tuo metu dirbęs „Countach“ marketingo vadovu ir turėjęs ralio vairuotojo patirties, aiškiai parodo, kokį įvaizdį siekta kurti: skirtingų spalvų „Countach“ jis lygina su moters tipažais – baltą prilygina labai tyrumo įvaizdžiui, raudoną sieja su brandesniu charakteriu, o juodą apibūdina kaip paslaptingą ir intriguojančią.
Ta pati laida cituoja ir publikaciją, kurioje „Countach“ vairavimo patirtis sugretinama su pirmuoju intymiu išgyvenimu. Šiandien tokia leksika, ypač iš oficialių asmenų lūpų, skambėtų sunkiai pateisinamai, tačiau tuo metu ji buvo laikoma būdu dar labiau sustiprinti modelio provokuojančią aurą.
Kodėl „Countach“ laikomas nepakartojamu
Nuo 1987 m. automobilių pasaulis pasikeitė iš esmės: sugriežtėjo taršos ir saugumo reikalavimai, o visuomenės tolerancija rizikingam elgesiui keliuose – gerokai mažesnė. Tokiomis sąlygomis toks nefiltruotas, be kompromisų sukurtas superautomobilis kaip „Countach“ šiandien praktiškai nebeturi erdvės egzistuoti.
Prie to prisideda ir naujas reiškinys – viešumo siekiančių, tačiau ne visuomet patirties turinčių vairuotojų demonstratyvus elgesys su itin galingais automobiliais. Sunku įsivaizduoti, kuo baigtųsi bandymai kasdienybėje važinėti automobiliu, kurio charakteris toks aštrus ir „neatleistų“ klaidų taip lengvai, kaip kai kurie šiuolaikiniai modeliai su gausybe elektroninių pagalbinių sistemų.
Ar šiuolaikiniai analogai prilygsta?
Net ir modernus „Countach LPI 800-4“ nebėra toks pašėlęs kaip pirmtakas – jis labiau interpretuoja istoriją, nei pakartoja senąją filosofiją. Vis dėlto markė ir šiandien išlieka ryški: „Lamborghini“ vis dar siejamas su demonstratyviu dizainu, garsiu skambesiu ir emocija, tačiau gryno, „žaliu“ būdu sukurti automobiliai, tokie kaip originalus „Countach“, iš esmės liko praeityje.
V12 idėja, kuri vis dar veikia
Laidoje nuskamba paprasta, bet aiški mintis: verta bent kartą gyvenime turėti 12 cilindrų automobilį, nes tokios patirties beveik neįmanoma pakeisti niekuo kitu. Kol tokios galimybės daugeliui lieka tik svajonė, belieka mėgautis tuo, ką leidžia archyvinė medžiaga – natūraliai įsiurbiamo „Lamborghini“ V12 riaumojimu ir laikais, kai „Countach“ buvo bandomas iki kraštutinumo ten, kur šiandien to niekas nebeleistų.
