„Stellantis“ vis sparčiau orientuojantis į elektrifikaciją, kai kurie gerai žinomi vidaus degimo varikliai buvo išbraukti iš gamybos planų. Koncernas susiformavo 2021 m., sujungus „Fiat Chrysler Automobiles“ ir PSA grupę, ir nuo pat pradžių turėjo spręsti sudėtingą užduotį: suderinti 14 skirtingų markių techninį paveldą su jų ateities kryptimis. Tarp tokių prekės ženklų – „Chrysler“, „Dodge“, „Jeep“, „Maserati“, „Alfa Romeo“, „Fiat“, „Citroën“ ir „Peugeot“.
Daugelio šių markių istorija siekia daugiau nei šimtmetį, o jų įvaizdį ir sportinius pasiekimus ilgą laiką formavo būtent varikliai. Vis dėlto praėjus vos keleriems metams po „Stellantis“ įkūrimo, keli itin vertinami agregatai pradėti nuosekliai atsisakyti. Žemiau – trys varikliai, kurių nutraukimas automobilių entuziastams iki šiol atrodo apmaudus: vieni padėjo fiksuoti įspūdingus įsibėgėjimo ir greičio rodiklius, kiti – leido pikapams išlikti darbščiais „darbiniais arkliais“ su išskirtiniu nuvažiuojamu atstumu.
Maserati V8 (F154)
Per pastaruosius 64 metus „Maserati“ išleido daugiau nei 100 000 automobilių su V8 varikliais, tačiau galiausiai paskutinysis markės aštuonių cilindrų agregatas buvo nutrauktas. Tai buvo kartu su „Ferrari“ kurtas 3,8 l darbinio tūrio V8 su dviem turbinomis, pasižymėjęs tuo našumu, kurio tikimasi iš prekių ženklo, turinčio ryškią lenktynių istoriją.
Pirmasis modelis, gavęs šį V8, buvo 2013 m. „Maserati Quattroporte GTS“. Vėliau jis atsirado ir pirmame markės SUV „Levante“, taip pat vidutinės klasės sedane „Ghibli“. „Levante“ versijoje buvo išvystoma 580 AG, o įsibėgėjimas nuo 0 iki 97 km/val. trukdavo 3,7 s – rodikliai, kurie tuo metu stūmė benzininio prabangaus SUV galimybių ribas.
Užbaigiant šio variklio istoriją, buvo pasiūlytos specialios laidos, tarp jų – 2023 m. „Ghibli 334 Ultima edition“. Gamintojas nurodė, kad maksimalus greitis viršijo 333 km/val., o modelį pristatė kaip greičiausią sedaną pasaulyje. Mažesnė masė ir 572 AG leido pasiekti 97 km/val. per 3,9 s. Simboliška, kad praėjus maždaug dešimtmečiui nuo debiuto „Quattroporte“, būtent „Ghibli“ tapo paskutiniu „Maserati“ modeliu, siūlytu su šiuo V8. Tuo pat metu buvo minimas ir „Quattroporte Grand Finale“ leidimas, kurio galia siekė 572 AG, o sukimo momentas – apie 729 Nm.
6,2 l „Hemi Demon“ V8 su mechaniniu kompresoriumi
„Stellantis“ palaipsniui atsisakinėjo „Hemi“ V8 šeimos variklių, o vienas labiausiai vertinamų – „Hemi Demon“ V8, ypač tas, kuris montuotas į paskutinį „Dodge Challenger SRT Demon 170“.
Ribotos gamybos modelyje naudotas 6,2 l V8 su mechaniniu kompresoriumi, turėjęs 3,0 l kompresoriaus mazgą. Maksimali galia siekė 1025 AG, o sukimo momentas – apie 1281 Nm. Tai buvo pirmasis „Hemi“ linijos variklis, peržengęs 1000 AG ribą: dinamika prilygo superautomobiliams – iki 97 km/val. automobilis „iššaudavo“ per 1,66 s, o 402 m distanciją įveikdavo per 8,91 s. Šie skaičiai atnešė du rekordus: greičiausio įsibėgėjimo ir greičiausio 402 m laiko serijiniam automobiliui.
Trumpa, vos vienų metų gamybos trukmė ir mažiau nei 2 s iki 97 km/val. padarė šį modelį itin geidžiamą tarp entuziastų. Dalis gerbėjų norėtų, kad tokio tipo rekordinis V8 dar sugrįžtų į būsimus „Chrysler“ ar „Dodge“ projektus, pavyzdžiui, naujos kartos „Charger“, tačiau šiuo metu variklis lieka nutrauktas.
3,0 l „EcoDiesel“ V6
3,0 l „EcoDiesel“ V6 buvo gaminamas beveik dešimtmetį, o 2023 m. tapo paskutiniais jo metais. Galutinėje versijoje, montuotoje į 2023 m. „Ram 1500“, jis išvystė 260 AG ir apie 651 Nm sukimo momentą. Šis dyzelinis agregatas buvo vertinamas dėl ekonomiškumo ir gebėjimo atlikti „darbinį“ vaidmenį, o papildomai pritaikytas naudoti B20 tipo biodegalų mišiniui.
Jei „Demon“ variklis buvo sukurtas maksimaliam pagreičiui, „EcoDiesel“ stiprybė – nuvažiuojamas atstumas. „Ram 1500 4×4 EcoDiesel V6“ greitkelyje pasiekdavo apie 8,4 l/100 km sąnaudas ir vienu degalų baku galėjo įveikti maždaug 1529 km. Tokia rida realiomis sąlygomis reiškė, kad ilgą kelionę buvo įmanoma nuvažiuoti su gerokai retesniais sustojimais degalams.
Tačiau šio variklio paskirtis neapsiribojo ekonomiškumu. Su „EcoDiesel“ „Ram 1500 4×4“ galėjo tempti iki maždaug 4355 kg, o naudingoji apkrova siekė apie 807 kg. Įvertinus tiek nuvažiuojamą atstumą, tiek darbines charakteristikas, nenuostabu, kad šis V6 dažnai minimas tarp agregatų, kurių netekimas paliko apčiuopiamą skylę pasiūloje.
