Kalnų masyvas, kertantis didelę Šiaurės Amerikos dalį, vietomis sudaro itin sudėtingas sąlygas kelių transportui: serpantinai, uolėtas reljefas, o šaltuoju sezonu – sniegas ir ledas. Dėl to per aukštikalnes važiuoti būdavo lėta ir rizikinga, ypač kai keliai dar nebuvo pritaikyti intensyviam eismui.
Sprendimas buvo radikalus, bet logiškas – vietoje nuolatinio manevravimo kalnų keliais buvo nuspręsta tiesti tunelį per pačią kalnų keterą. XX a. 6-ajame dešimtmetyje, plečiant modernų greitkelių tinklą ir atsiradus finansavimui naujoms jungtims, buvo pradėtas projektas, numatantis po kalnu iškirsti dvi atskiras angas: vieną eismui į vieną pusę, kitą – priešinga kryptimi. Šis inžinerinis darbas užtruko ilgiau, nei planuota, ir kainavo daugiau, nei buvo numatyta, tačiau galiausiai buvo įgyvendintas.
Koks tunelio ilgis ir kaip atrodo važiavimas
Tunelių sistema susideda iš dviejų atskirų vamzdžių, pavadintų Eisenhower ir Johnson vardais. Bendras kiekvieno tunelio ilgis siekia apie 2,7 km. Esant nedideliam eismui, pravažiavimas paprastai trunka maždaug 2 minutes.
Kadangi tai kalnų tunelis, įvažiavimo ir išvažiavimo atkarpose būdingi gana statūs nuolydžiai: į vieną pusę tenka važiuoti kylant, o išvažiuojant – leistis. Tunelio profilis taip pat nėra platus: kelkraščių čia nėra, todėl sustojimo galimybės labai ribotos. Tokios ypatybės natūraliai kelia klausimą, kiek saugu per jį važiuoti.
Sauga tunelyje: avarijos, gaisrai ir eismo valdymas
Šioje tunelių sistemoje nėra fiksuota mirtinų nelaimių. Vis dėlto incidentų pasitaiko: ypač žiemą, kai slidžios dangos sąlygos gali padidinti avarijų tikimybę. Retais atvejais – vidutiniškai kelis kartus per metus – uždaroje erdvėje gali kilti ir transporto priemonės gaisras. Didžiausias operacinis iššūkis tokiose situacijose yra tas, kad tunelyje nėra kelkraščio, todėl specialiosioms tarnyboms sudėtingiau greitai pasiekti įvykio vietą.
Šiai problemai spręsti įrengta eismo dozavimo sistema: prie įvažiavimų prireikus įjungiami šviesoforai, kurie sustabdo srautą ir leidžia avarinėms tarnyboms atlikti darbus. Be to, tunelyje įdiegta gaisro slopinimo infrastruktūra, įskaitant sprinklerinius sprendimus.
- Eismo reguliavimas prie įvažiavimų leidžia operatyviai uždaryti tunelį incidento metu.
- Gaisro slopinimo sistemos skirtos greitai sumažinti liepsnos plitimą ir temperatūrą.
- Sprendimai pritaikyti darbui uždaroje, riboto pralaidumo erdvėje, kur sustoti praktiškai nėra kur.
Vėdinimas ir oro kokybė
Tuneliuose veikia galinga vėdinimo sistema: įrengti 28 ventiliatoriai, kurių kiekvieno skersmuo siekia apie 3,2 m. Jie tiekia šviežią orą ir šalina išmetamąsias dujas, o prireikus padeda ištraukti ir dūmus. Be tokio vėdinimo intensyvaus eismo metu oras tunelyje greitai taptų netinkamas kvėpuoti.
Ilgalaikės problemos: vanduo, susidėvėjimas ir remontai
Tuneliai įrengti kalnuose, kur sniegas kaupiasi ir tirpdamas maitina vandens srautus, todėl į konstrukcijas nuolat skverbiasi gruntinis vanduo. Ilgainiui jis ardo dangas ir konstrukcinius elementus, todėl važiuojant galima pastebėti pažeidimų požymių – nuo trupėjimo iki nusidėvėjusios infrastruktūros. Atsakingos institucijos vykdo ilgalaikius remonto darbus, siekdamos sumažinti vandens daromą žalą, todėl bendra konstrukcijos būklė turi išlikti tinkama saugiam naudojimui.
Kodėl šis tunelis yra svarbus eismui ir ekonomikai
Eismo srautai per tunelį yra dideli: piko metu per parą gali pravažiuoti iki 50 000 transporto priemonių. Šio maršruto reikšmė vertinama ir ekonominiu požiūriu – skaičiuojama, kad jo kuriama vertė gali siekti apie 1,85 mln. € per valandą. Be tokios jungties regiono turizmo infrastruktūra nebūtų išaugusi iki dabartinio masto, nes patogus susisiekimas yra vienas svarbiausių veiksnių kelionių srautams.
Dėl šių priežasčių tunelių sistema laikoma kritine transporto arterija, todėl mažai tikėtina, kad ji būtų palikta nykti iki nebeeksploatuojamos būklės. Alternatyva teoriškai galėtų būti naujų kelių tiesimas, tačiau praktikoje tokio masto jungties vertė paprastai reiškia nuolatinę priežiūrą ir modernizavimą.
