Jūrų transportas turi rimtą išmetamųjų teršalų mažinimo potencialą, todėl branduolinė energetika vėl atsiduria dėmesio centre. Nors laivybos sektorius jau dabar svarstomas kaip viena iš sričių, kuriose galima gerokai sumažinti taršą, iki šiol daugiausia kalbėta apie biodegalus, baterijas ar net bures. Tačiau egzistuoja ir seniai žinoma alternatyva – atominė jėga, kuri laivybai jau buvo naudojama ne vieną dešimtmetį.
Branduolinė laivyba vėl įgauna pagreitį
Pasak „Bloomberg“, bendradarbiavimą pradėjo „Core Power Ltd“, „HD Korea Shipbuilding & Offshore Engineering“ ir „Southern Co“, siekdamos sukurti komercinius laivus, varomus branduoline energija. Šiam tikslui svarstoma naudoti naujos kartos natrio greituosius reaktorius, kuriuos kuria „TerraPower“ – viena pagrindinių Billo Gateso investicijų. Jei projektas vystysis sėkmingai, pirmasis naujos kartos civilinis branduolinis laivas į vandenį galėtų būti nuleistas 2035 metais.
Vis dėlto toks scenarijus kol kas remiasi daugybe sąlygų. Pirmiausia „TerraPower“ turi realiai sukurti veikiantį reaktorių. Vėliau laivams teks įveikti griežtus reguliavimo reikalavimus. Net ir tai įveikus, būtinas draudimas, o branduolinės transporto priemonės draudimas yra sudėtingas ir brangus procesas. Be to, kai kurios valstybės branduoliniams laivams apskritai neleidžia švartuotis savo uostuose.
Nepaisant to, technologijos perspektyvos vertinamos atsargiai optimistiškai. Dalis veiksnių, dėl kurių branduolinė energetika anksčiau nepaplito plačiau, šiandien keičiasi. Tuo pačiu vėl aktyviau svarstomas ir JAV karinio jūrų laivyno vaidmuo, o jei kariškiai iš tiesų pradėtų plačiai investuoti į šią kryptį, civilinė laivyba galėtų sekti iš paskos.
Kariniai laivai gali tapti pagreičiu
JAV karinio jūrų instituto leidinyje „Proceedings“ nurodoma, kad Jungtinė Karalystė jau svarsto galimybę savo laivuose naudoti mažesnius, ketvirtosios kartos branduolinius reaktorius. Šiuo metu branduoliniai reaktoriai montuojami tik povandeniniuose laivuose ir lėktuvnešiuose. Dėl didelių sąnaudų branduolinė varomoji sistema istorijoje niekada nebuvo tokia patraukli kaip dujų turbinos daugumai paviršinių laivų, todėl ši technologija ir neišplito plačiau.
Tačiau jei Jungtinė Karalystė sugebėtų pakeisti šią ekonomiką pigesniais reaktoriais, branduolinė energetika laivyne iškart taptų kur kas patrauklesnė. Be to, dėl AUKUS saugumo susitarimo tarp Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV jau veikia mechanizmas, leidžiantis dalytis gynybos technologijomis, įskaitant ir branduolinių reaktorių sprendimus. Tai reikštų, kad vienoje šalyje pasiekta pažanga galėtų gana lengvai persikelti ir į kitas dvi. JAV taip pat planuoja artimiausiu metu modernizuoti savo branduolinį povandeninių laivų parką, o tai greičiausiai pareikalautų naujų reaktorių projektų. Tokie sprendimai teoriškai galėtų būti pritaikyti ir paviršiniams laivams visose trijose šalyse.
Laivynui reikalinga didelė ir patikima energijos sistema, nes ateities ginkluotė vis labiau remiasi elektra. Dabartiniai laivuose montuojami lazeriniai ginklai veikia maždaug 60 kilovatų galia, tačiau didėjant jų dydžiui ir pajėgumui gali prireikti net megavatų. Tuo pačiu sparčiai vystomi ir bėginiai patrankų cechai, kuriems taip pat būtina itin didelė elektros galia. Šiuolaikiniai paviršiniai laivai su dujiniais generatoriais gali pagaminti tik ribotą elektros kiekį, kol išsenka kuras. Branduoliniai reaktoriai, priešingai, būtų papildomi tik kas kelis dešimtmečius, o pats laivas ir taip dažniausiai projektuojamas kelių dešimtmečių tarnybai.
Jeigu kariuomenė iš tiesų sugrįš prie branduolinės energijos, tikėtina, kad tai paveiks ir uostų taisykles, kad tokie laivai galėtų juose švartuotis. Taip pat atsirastų daugiau laivų statyklų, galinčių dirbti su šia technologija. Kitaip tariant, visa infrastruktūra taptų palankesnė branduolinei laivybai, o tai atvertų kelią ir civiliniams laivams.
Civilinių branduolinių laivų iššūkiai
Branduoliniai civiliniai laivai jau egzistavo ir anksčiau, nors jų buvo nedaug. Sovietų Sąjunga pirmoji 1950-aisiais pastatė atominį ledlaužį. JAV 1959 metais pristatė branduolinį krovininį laivą NS Savannah, dar žinomą kaip Taikos laivas. Vėliau 1964 metais tokį laivą turėjo ir Vokietija, 1969 metais – Japonija. Sovietų Sąjunga dar vieną krovininį branduolinį laivą pastatė 1986 metais, o tai jau nebepatenka tarp sėkmingiausių jos branduolinės energetikos metų.
Šiandien Rusija dar eksploatuoja kelis branduolinius ledlaužius ir vieną krovininį laivą NS Sevmorput. Visi kiti tokio tipo laivai jau nurašyti. Pagrindinė priežastis buvo per didelės eksploatacijos sąnaudos, taip pat nenoras priimti tokius laivus į daugelį uostų. Ir tai vyko dar iki Černobylio bei Fukušimos avarijų, kurios dar labiau pablogino visuomenės požiūrį į branduolinę energiją.
Šiandien atsirado ir naujų grėsmių, kurių anksčiau buvo mažiau. Tarp jų – piratavimas ir tiesioginės raketinės atakos prieš krovininius laivus. Situacija, kai užgrobtas laivas ir jo įgula tampa įkaitais, tampa daug pavojingesnė, jei laive yra skilimo reaktorius, kuriuo būtų galima šantažuoti ne tik įgulą, bet ir aplinką. O jei, pavyzdžiui, husių sukilėliai ar kitos grupės ir toliau skandintų prekybinius laivus, tai galėtų virsti branduoliniais incidentais.
Kiti galimi privalumai
Vis dėlto daugelis klimato aktyvistų jau seniai kartoja, kad emisijas mažinti būtina, o branduolinė energetika yra patikrinta technologija, kuri tam tinka. Ji suteikia itin didelę galią ir beveik nereikalauja papildomo kuro, todėl ilgainiui mažina kaštus ir leidžia laivui veikti kur kas ilgiau nei tradiciniai varikliai. Pavyzdžiui, konteinerinis laivas vidutiniškai apie mėnesį per metus praranda vien degalų papildymui.
Mažiau aptariamas privalumas yra tas, kad branduoliniai laivai iš esmės gali būti greitesni. Ne todėl, kad jų maksimalus greitis būtų automatiškai didesnis, o todėl, kad jie neturi priežasties dirbti tik 60–70 procentų pajėgumu, kaip dažnai daro šiuolaikiniai laivai, siekdami taupyti kuru. Greitesnis gabenimas naudinga tiek pačioms laivybos bendrovėms, kurios gali aptarnauti daugiau maršrutų, tiek įmonėms, norinčioms kuo greičiau gauti prekes į sandėlius.
„Core Power“ ir jos partneriai dar toli nuo to, kad mažas, pigesnis ir teoriškai saugesnis ketvirtosios kartos reaktorius būtų sumontuotas tikrame laive. Tačiau konkurencija gali būti jau prasidėjusi. 2024 metų sausį Kinija paskelbė planus statyti didžiausią istorijoje konteinerinį laivą, varomą torio reaktoriumi. Toris yra efektyvesnis ir labiau paplitęs nei uranas, naudojamas dabartiniuose reaktoriuose. Vis dėlto jo panaudojimas reaktoriuje yra sudėtingesnis, todėl iki šiol niekas rimtai šios krypties nebuvo pasirinkęs. Kinija dabar tvirtina, kad tai gali padaryti, nors įrodymų tam kol kas pateikiama mažai. Jei šis teiginys pasitvirtintų, konkurencija šioje srityje gali dar labiau suintensyvėti.




