Indianapolio automobilių trasos muziejus po 17 mėnesių trukusios rekonstrukcijos, kuri kainavo apie 55 mln. eurų, tapo visai kitos lygos objektu. Iki uždarymo 2023 m. ekspozicija atrodė pasenusi: interjeras ir pateikimas priminė ankstesnius dešimtmečius, o erdvės bei informacija ne visada padėdavo suprasti, kodėl tam tikri eksponatai svarbūs. Sugrįžus po atnaujinimo įspūdis pasikeičia vos įžengus pro duris – čia dabar galima praleisti ne vieną valandą ir vis tiek nespėti ramiai įsigilinti į kiekvieną automobilį, artefaktą ar aprašą.
Nors muziejus savo mastu neprilygsta didžiausiems pasaulio automobilių muziejams, atnaujintos ekspozicijos kokybė ir turinio pateikimas prilygsta aukščiausiam standartui. Po rekonstrukcijos jis labiau primena modernų lenktynių istorijos centrą, o ne tiesiog salę, kurioje sustatyti automobiliai.
Kolekcijos kryptis – tik tai, kas susiję su trasa
Per pastaruosius metus muziejus sąmoningai persiorientavo: buvo atsisakyta šimtų kolekcinių automobilių, kurie neturėjo tiesioginio ryšio su šia trasa ir čia vykusiomis lenktynėmis. Tam, kad būtų sukauptas biudžetas ir sustiprintas pagrindinis pasakojimas, dalis vertingų eksponatų buvo parduota aukcionuose bei internetinėse prekybos platformose.
Tarp ryškiausių pardavimų – „Mercedes-Benz W196 R“, už kurį sumokėta apie 53,3 mln. eurų, taip pat „Le Mans“ laimėjęs „Ferrari 250 LM“, pasiekęs maždaug 31,7 mln. eurų kainą. Be to, dalis kolekcijos parduota didesniais paketais, kai vienu metu realizuojama daug skirtingų lotų. Šis sprendimas leido suformuoti aiškesnę muziejaus tapatybę: čia pirmiausia pasakojama apie automobilius, kurie realiai varžėsi trasoje, ir apie žmones bei technologijas, kurios keitė lenktynes.
„Gasoline Alley“ galerija per skirtingus laikotarpius
Trasos garažų kompleksas dažnai vadinamas „Gasoline Alley“, o muziejuje įrengta koridorinė galerija leidžia pereiti per skirtingas epochas ir pamatyti, kaip galėjo atrodyti garažai, darbo aplinka bei įranga konkrečiu laikotarpiu. Ekspozicija sudėliota taip, kad būtų aišku: didėjant greičiams keitėsi ne tik automobiliai, bet ir įrankiai, komandos darbas, saugos priemonės, apranga bei visa infrastruktūra.
Ši dalis aprėpia laikotarpį iki pat 10-ojo dešimtmečio pabaigos ir ypač gerai parodo, kaip per kelis dešimtmečius buvo nuosekliai „prisijaukinama“ greičio idėja. Priešais garažų tematikos segmentą įrengtos ilgos vitrinos su lenktynių atributika – tai zona, kurioje lengva užstrigti ilgesniam laikui, nes detalių kiekis ir jų istorinė vertė išties dideli.
Tarp eksponuojamų automobilių galima rasti ir 1964 m. „pole“ poziciją užėmusį „Lotus 34“, kuris primena apie laikotarpį, kai Europietiški sprendimai ir komandos stipriai pakeitė lenktynių kryptį. Čia taip pat atsiskleidžia Jimo Clarko įtaka: po ankstyvų pasirodymų 1963 m. jis tapo viena iš figūrų, kurių pavyzdys paskatino rimtesnę technologinę bei sportinę konkurenciją, o 1965 m. jis laimėjo ir šias garsias lenktynes, ir „Formulės 1“ čempionatą, kartu pasižymėdamas ir kituose to meto čempionatuose.
Starto linijos patirtis
Vienas stipriausių modernios ekspozicijos elementų – starto tematikos erdvė. Čia panaudotas didelis lenktas ekranas, o grindyse integruotas plytų fragmentas kuria sentimentalią, teatrališkai sukonstruotą atmosferą. Periodiškai užtemdomos šviesos ir įjungiamas audiovizualinis pasakojimas, kuriame atkurta starto ceremonijos dinamika: pasiruošimas, simboliniai momentai, sveikinimai ir muzikinės tradicijos. Tai labai aiškiai padeda suprasti, kodėl šios lenktynės daugeliui tampa emociniu reiškiniu, o ne tik sporto renginiu.
Šioje zonoje taip pat eksponuojami trys automobiliai, prie kurių lankytojams leidžiama prieiti visai arti ir juos paliesti. Sprendimas logiškas: jei muziejus iš karto suteikia aiškiai pažymėtą vietą „kontaktui“, kitose erdvėse lengviau išlaikyti eksponatų apsaugą. Be to, čia patogu įvertinti šiuolaikinio „Dallara DW12“ mastelį ir konstrukcijos ypatumus. Vieno apsilankymo metu šioje erdvėje buvo demonstruojamos trijų priekinėje starto eilėje buvusių pilotų spalvinės schemos: Roberto Shwartzmano, Takumos Sato ir Pato O’Wardo.
Pagrindinė galerija – didžiausias pokytis po rekonstrukcijos
Ryškiausias skirtumas tarp senos ir naujos muziejaus versijos atsiskleidžia pagrindinėje salėje. Ten, kur anksčiau buvo tankiai sustatyti buvę lenktynių dalyviai, dabar sukurta tikra muziejinė ekspozicija: apšvietimas pritaikytas kiekvienam automobiliui, o atskiri pjedestalai ir informaciniai pasakojimai leidžia suvokti kontekstą, technines idėjas ir žmonių istorijas.
Salėje daug dėmesio skiriama laimėtojams iš skirtingų dešimtmečių, o šalia automobilių pateikiami ir istoriškai reikšmingi artefaktai. Vienas centrinių eksponatų – 1911 m. nugalėtojo Ray Harrouno „Marmon Wasp“. Greta lengva pastebėti ir kitus svarbius automobilius, pavyzdžiui, 1972 m. laimėjusį Marko Donohue „Penske McLaren-Offenhauser M16B“, kuris vertinamas ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl išskirtinio atlikimo bei konstrukcijos sprendimų.
„Penske“ sparnas – komandos dominavimo chronologija
Trasos savininkas ir muziejaus rėmėjas Rogeris Penske pasirūpino, kad muziejuje atsirastų atskira erdvė jo komandos pergalių istorijai. Tai pagrįsta statistika: „Team Penske“ yra iškovojusi 20 pergalių, o artimiausi varžovai pagal laimėjimų skaičių atsilieka labai ryškiai – „Andretti“ ir „Ganassi“ turi po šešias pergales. Tokiam dominavimui atskira ekspozicija suteikia aiškų naratyvą ir leidžia lankytojui suprasti ilgalaikį komandos nuoseklumą.
Kiekvienai pergalei skirta atskira kompozicija, kurioje pateikiamas to meto laikraščio pirmasis puslapis su pagrindine publikacija, renginio bilietas ir konkrečių metų lenktynių programa. Vis dėlto siena turi tik 20 vietų, todėl ateityje, komandos pergalių skaičiui augant, ekspoziciją tektų perplanuoti.
Pačiame sparne galima pamatyti svarbiausius komandos automobilius, šalmus, variklius ir trofėjus. Čia pristatomas ir 2024 m. nugalėtojo Josefo Newgardeno automobilis, kuris vėliau buvo siejamas su plačiai aptartu techniniu ginču dėl aerodinaminio elemento – būtent ši detalė tapo priežastimi, dėl kurios Newgardenui ir komandos draugui Willui Poweriui buvo panaikinti kvalifikacijos rezultatai kitame sezone.
Ką dar verta pamatyti ir kiek tai kainuoja
Ekspozicija nesibaigia pagrindinėmis salėmis. Muziejuje yra atskira nedidelė erdvė, skirta „NASCAR“ automobiliams iš „Brickyard 400“ lenktynių, taip pat antras aukštas su interaktyviais vaizdo sprendimais, didelėmis stiklinėmis vitrinomis, tapybos darbais ir buvusių nugalėtojų lenktynių kombinezonais. Yra ir pagarbus segmentas keturiems sportininkams, laimėjusiems šias lenktynes po keturis kartus: A. J. Foytui, Alui Unseriui vyresniajam, Rickui Mearsui ir Héliui Castronevesui. Įrengta ir vaikams skirta interaktyvi zona su konstravimo bei žaidybinėmis užduotimis, nors kai kurie sprendimai įdomūs ir suaugusiesiems.
- Bilieto kaina: apie 23 eurus.
- Išėjimo zonoje veikia plati suvenyrų parduotuvė, kur galima įsigyti trasos ir lenktynių atributikos.
- Norint viską apžiūrėti neskubant, verta suplanuoti ilgesnį laiką nei trumpas apsilankymas tarp kitų veiklų.
Po rekonstrukcijos tai viena iš tų vietų, kuriose aiškiai matosi investicijų rezultatas: muziejus tapo ne tik automobilių ekspozicija, bet ir nuosekliu pasakojimu apie technologijų raidą, sporto tradicijas bei žmones, kurie kūrė lenktynių istoriją.
