Automobilių pramonės legenda, išliekanti reikšminga net praėjus šešiems metams po mirties: Ferdinandas Karlas Piëchas, gimęs Vienoje 1937 metų balandžio 17 dieną, nuo pat vaikystės buvo pakerėtas technologijomis – ši aistra lydėjo jį visą gyvenimą. Jis studijavo mechaninę inžineriją Ciuriche ir pradėjo savo karjerą „Porsche“ bendrovėje, kur labai prisidėjo kuriant legendinį „Porsche 917“ modelį.
Tokios inovacijos kaip penkių cilindrų variklis, TDI technologija ir „quattro“ visų varančiųjų ratų sistema padėjo Piëchui formuoti „Audi“ įvaizdį. Vėliau 1993 metais jis tapo „Volkswagen AG“ valdybos pirmininku, tapdamas vienu įtakingiausių automobilių pasaulio veikėjų.
Piëcho kilimas į vadovaujančias pareigas buvo tik pradžia. 1997 metais keliaudamas „Shinkansen“ greituoju traukiniu tarp Tokijo ir Nagojos, vokiečių vadovas ant voko nugarėlės nubraižė idėją, kuri įtakojo visą automobilių pramonę. Pokalbio su Karlu-Heinzu Neumannu – tuometiniu VW jėgos agregatų plėtros vadovu – metu jis suplanavo 18 cilindrų variklį. Galingą, revoliucinį, iki tol nematytą. Ši koncepcija tapo pagrindu jėgos agregatui, vėliau išsivysčiusiam į legendinį „Bugatti W-16“ variklį.
Technologinių galimybių plėtra
Volkswagen vadovo noras peržengti technologines ribas buvo itin stiprus. Jis įsivaizdavo automobilį, galintį išvystyti 1 000 AG ir pasiekti 400 km/h greitį, tačiau kartu išlaikant prabangios didelio pravažumo mašinos komfortą ir patogumą. Tokiam automobiliui nebuvo tinkamos egzistuojančios platformos, todėl reikėjo visiškai naujo inžinerinio sprendimo.
Ieškodamas markės, kuri galėtų įgyvendinti šią drąsią viziją, Piëchas galvojo apie „Bentley“ ir „Rolls-Royce“. Tačiau per Velykų atostogas 1997 metais likimas pasisuko kita linkme – sūnus Gregoras paprašė nupirkti „Bugatti Type 57 SC Atlantic“ žaislinį modelį. Susidomėjęs Piëchas suprato, kad „Bugatti“ – vardas, siejamas su našumu ir prabanga – yra idealiausias pasirinkimas projektui.
1998 metų gegužės 5 dieną buvo įsigytos „Bugatti“ prekinio ženklo teisės ir pasirašytos svarbios sutartys. Ferdinandas K. Piëchas paprašė savo bičiulio, garsaus dizainerio Giorgetto Giugiaro iš „Italdesign“, sukurti viziją atitinkantį koncepcinį modelį. Giugiaro jau buvo sukūręs „Bugatti EB112“ modelį pagal Romano Artioli užsakymą, tačiau dėl finansinių problemų jis nebuvo gaminamas. Šis modelis tapo pagrindu pirmajam „VW-Bugatti“ automobiliui.
Pirmieji koncepciniai modeliai
- Bugatti EB 118 koncepcinis modelis (1998)
- Bugatti EB 218 koncepcinis modelis (1999)
Pirmas rezultatas buvo „Bugatti EB 118“ – dviejų durų kupė, kurio pavadinimas nurodo į 18 cilindrų variklį. Šis automobilis, visų nuostabai, buvo pristatytas Paryžiaus automobilių parodoje 1998 metų rugsėjį, tik praėjus keliems mėnesiams po to, kai „Volkswagen AG“ įsigijo markę.
1999 metų kovo mėnesį Ženevos automobilių parodoje buvo pristatytas antrasis, prabangus keturių durų sedanas EB 218 su tuo pačiu 18 cilindrų varikliu. Tų pačių metų rugsėjį Frankfurto automobilių parodoje debiutavo trečiasis koncepcinis modelis – „Bugatti EB 18/3 Chiron“. Modelio pavadinime esantys skaičiai buvo pakeisti dėl prekinio ženklo apsaugos priežasčių – 318 buvo jau užregistruota kito gamintojo, „BMW“.
- Bugatti EB 18/3 Chiron koncepcinis modelis (1999)
Evoliucija iki serijinio modelio
Koncepcinių modelių kūrimas tęsėsi. 1999 metų spalį Tokijo automobilių parodoje buvo parodytas „EB 18/4 Veyron“, kuris galiausiai tapo serijinės gamybos modelio pagrindu. Šį automobilį nebekūrė Giugiaro; už dizainą buvo atsakingas Hartmut Warkußas, o formos autorius – jaunas čekų dizaineris Jozefas Kabaňas.
2000 metais Ferdinand K. Piëch paskelbė, kad „Bugatti“ pagamins serijinį automobilį su 1 001 AG ir daugiau nei 400 km/h didžiausiu greičiu. Tačiau didžiausias iššūkis buvo ne tik techniniai parametrai. Tikrasis tikslas buvo įgyvendinti Piëcho užduotį: sukurti automobilį, kuriuo ryte galima važiuoti 400 km/h greičiu, o vakare – patogiai nuvažiuoti į operą su žmona.
Jis siekė, kad „Bugatti“ visada siūlytų išskirtinumą, neprilygstamumą, tobulumą. Kiekvienas automobilis turėjo būti vienetinis, nepakartojamas. Pasak Piëcho, to ir turi siekti „Bugatti“.
Veyron atsiradimas ir pasekmės
2005 metais Piëcho vizija tapo realybe. „Bugatti Veyron 16.4“ buvo pristatytas pasauliui ir nustatė naujus standartus našumo, greičio ir prabangos srityse. Su didžiausiu 407 km/h greičiu ir sparta iki 100 km/h per 2,5 sekundės, tai tapo greičiausiu serijiniu automobiliu pasaulyje, patvirtinusiu „Bugatti“ siekį būti technologijų lyderiu.
Be skaičių, „Veyron“ buvo daugiau nei techninis stebuklas. Tai buvo nuolatinio Ferdinando K. Piëcho siekio tobulumo simbolis. Net ir šiandien, po dviejų dešimtmečių, šio automobilio palikimas išlieka nepralenktas. Tai buvo revoliucija, „hipersporto“ automobilių pradžia ir įrodymas, ką galima pasiekti, kai techninis genialumas susitinka su ryžtinga vizija.
Profesorius Ferdinandas Karlas Piëchas sugrąžino „Bugatti“ į automobilių inžinerijos viršūnę ir atkūrė markės istorinę reikšmę kaip našumo ir prabangos simbolį. O viskas prasidėjo nuo jo ryžtingo noro sukurti išskirtinumą.
Automobilių entuziastas ir technikos žinovas, rašantis apie įvairias transporto sritis: nuo naujausių automobilių apžvalgų ir charakteristikų iki motociklų bei vairavimo mokyklų rekomendacijų. Jo tekstuose gausu praktinių patarimų, techninių įžvalgų bei naujienų iš automobilių pramonės. Ypač domisi variklių technologijomis, autoservisų paslaugomis ir automobilių priežiūra, siekdamas padėti skaitytojams priimti geriausius sprendimus.
