Ar kada nors teko atsidurti situacijoje, kai išeini į gatvę su automobilio rakteliais rankoje ir jautiesi tarsi žvaigždė? Kiekvienas automobilis turi savo istoriją, o už kiekvienų vairo slepiasi ir asmeninės patirtys. Neseniai man teko kelias dienas praleisti su dviem visiškai skirtingais automobiliais: tarnybine policijos „Charger Pursuit“ ir ryškiai raudonu „Ferrari 488GTB“. Šios patirtys leido pažvelgti į itin kontrastiškus vairuotojo gyvenimo polius – vieną padvelkiantį griežtu oficialumu, kitą – šventišku dėmesio centru.
Policijos automobilis gatvėse: įtampa visur
Priešingai nei įsivaizdavau, policijos automobilis nesuteikia papildomo žaismingumo ar laisvės. Išvykęs į nedidelio miestelio degalinę, pajutau, kaip juodas „Charger“ su švyturėliais kelia visiems įtampą. Net man pačiam kilo keistų jausmų – tarsi būčiau atsidūręs dėmesio centre, kurio nenorėjau. Degalinės pardavėja klausinėja, kas gi mieste vyksta, o man tenka aiškinti, jog nieko įtartino čia nėra – tiesiog automobilis su specialia įranga ir užrakintomis galinėmis durimis. Tuo metu akivaizdžiai primenu pareigūną, kuris bando atrodyti ne kaip pareigūnas.
Ir nors atrodo, turėtum pasinaudoti policijos mašinos privalumais ir pasiekti kelionės tikslą greičiau, gyvenimas rodo priešingą rezultatą. Visi, vos išvydę tokią transporto priemonę, iškart sumažina greitį ir ima važiuoti lėčiau. Atrodo, kad tampi milžiniškos parado kolonos priekyje. Mano patarimas tiems, kurie tokio automobilio pastebimi keliuose: neimituokite nekaltumo, dirbtinai nenumetinėkite greičio. Jeigu matote, kad už jūsų važiuoja tarnybinis automobilis, geriausia – važiuoti ramiai ir pagal taisykles. Pernelyg staigiai sumažinę greitį, tik atkreipsite nereikalingą dėmesį.
Ferrari efektas: akimirksniu tampi dėmesio centru
Kita medalio pusė – vairuoti raudoną „Ferrari 488GTB“. Čia visi žvilgsniai nukreipti į tave, ir tu tiesiog tampi miesto žvaigžde. Neretai žmonės prieina ir prašo leisti nusifotografuoti, o kai kurie – tiesiog tyliai pasigroži. Kartą mano namo kieme privažiavo vaikinas su „Mazda“ – droviai paprašė leidimo padaryti nuotrauką savo automobilių kolekcijos nuotraukų albumui. Tokioje akimirkoje jautiesi tarsi priklausytum kažkam ypatingam, net jei pats tuos sparnus tik iš sintezatoriaus įsigijai – tą dieną tapai „Ferrari“ ambasadoriumi.
Net kabelinės televizijos meistras sustojo pažiūrėti automobilio. Sakė, iš pradžių supainiojo modelį, bet iš arti suprato, kad tai visgi 488, o ne 458. Akivaizdu, kad žmonės tikrai žino, ką mato.
Populiarumas „Ferrari“ vairuotojui – kasdienybė
Važiuojant tokiu automobiliu, žmonės noriai bendrauja ir dalinasi savo emocijomis. Net sporto klube prie manęs priėjo vyras ir pasiūlė sudalyvauti jo tinklalaidėje – mat, jei vairuoji tokį automobilį, istorija tiesiog privalo būti įdomi. Kaimynas, pasirodo, anksčiau turėjęs „Viper“, pasisiūlė kartu pasivažinėti. Vėliau gavau dovanų – aeronuotrauką iš paukščio skrydžio, kaip padėką už „Ferrari“ potyrius.
Vairuojant egzotišką automobilį nuolat pasitaiko smagių istorijų. Kartą į aikštelę atsekė žmogus iš įmonės, kuri prižiūri alaus statines. Apėjęs automobilį, nužiūrėjo ir atsiduso, kaip jam, po tokios kelionės, grįžti prie seno „Prelude“. Kartais net užsimanai pasukti atgal ties limonado stendu – vaikai tiesiog negali atitraukti akių nuo ryškiai raudono bolido. Pripažįstu, malonu pabūti tam, kuris gauna pagyras už daiktą, prie kurio kūrimo nė piršto nepridėjo. Puikus jausmas, tiesa?
Ką renkasi artimieji?
Iš visų pažįstamų tik vienas žmogus pasirinko kelionę su tarnybiniu automobiliu, kai pasiūliau rinktis tarp šio ir „Ferrari“. Mamai ši patirtis buvo visiškai nauja, ji nė nedvejodama pasirinko policijos automobilį – mat niekada nėra juo važiavusi. Jei atvirai, man ši situacija irgi nebuvo visiškai nauja, bet tai jau kita istorija.
