Automobilių kūrimo pradžios laikotarpiu konstruktoriai stengėsi atrasti efektyviausią transporto priemonės formą, tačiau dažniausiai jų darbų rezultatai buvo kampuoti ir mažai dėmesio skirta aerodinamikai. Išskirtiniu požiūriu išsiskyrė rumunų inžinierius Aurelis Persu, kurio darbai tapo inovacijų pagrindu automobilių pramonėje.
Aerodinamikos siekimas: Persu išskirtinis projektas
Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje Persu ėmėsi kurti visiškai kitokius, aerodinamikos dėsniais paremtus automobilių korpusus. Jis buvo vienas pirmųjų, sugalvojusių automobilio ratus paslėpti po kėbulu, kad sumažintų oro pasipriešinimą. 1920-aisiais Persu projektas įgavo lašo formą – korpusas buvo ištemptas, priekinė dalis aukštesnė ir siaurėjanti atgal, riedėjo lyg krentantis lašas.
Unikalios inžinerinės sprendimų detalės
Pagrindinis variklis įrengtas galinėje dalyje, o vairuotojo bei keleivio sėdynės – priekyje. Toks išdėstymas reikalavo kitokio automobilio aukščio paskirstymo ir dar labiau akcentavo teardrop – lašo – formą. Dar viena svarbi naujovė: galiniai ratai buvo sutraukti arčiau vienas kito nei priekiniai, taip sumažinant bendrą plotį gale ir leidžiant automobiliui dar efektyviau „perskrosti“ orą.
- Kėbulo koeficientas – tik 0,28, kai to laikotarpio automobiliai dažniausiai siekdavo apie 0,8
- Mažesnis oro pasipriešinimas nei šiuolaikinio Porsche 911, kurio koeficientas apie 0,3
- Esant 96 km/h greičiui, Persu automobiliui užtekdavo 20 % tiek galios, kiek įprastai reikėdavo kitų laikmečio automobilių
- Nors energijos poreikis buvo mažesnis, montuotas galingas – 40 AG variklis, kai tuo metu varikliai dažniausiai siekdavo apie 20 AG
Kodėl šis inovatyvus automobilis taip ir nebuvo gaminamas?
Nors techninis eksperimentas įrodė Persu idėjų veiksmingumą ir išpildė visus užsibrėžtus tikslus, automobilio modelis taip ir neperžengė prototipo ribų. Inžinierius gavo patentą, tačiau jam nepavyko rasti partnerio, kuris pagamintų šią mašiną. Manoma, kad Persu atsargiai žiūrėjo į galimus pirkėjus, baimindamasis, jog inovatyvus dizainas gali būti įsigytas tik tam, kad būtų paslėptas nuo rinkos ar konkurentų.
Dėl tokios situacijos pažangiausias automobilis liko tik istorijos dalimi, nors galėjo paskatinti ryškesnius pokyčius aerodinamikos tyrimuose ir automobilių konstrukcijų raidą dar anksčiau. Šiandien aerodinamikos optimizavimo svarba vėl tapo aktuali – ypač kuriant elektromobilius, kuriems labai svarbus kuo mažesnis oro pasipriešinimas efektyviai eksploatacijai ir nuvažiuojamam atstumui. Kita vertus, šiuolaikiniai prototipai, siekdami greičio rekordų, vis dar remiasi panašiais aerodinaminio efektyvumo principais, kuriuos Persu numatė prieš šimtą metų.
