Produktą pavadinti taip, kaip apibūdinama veikla, siejama su apiplėšimu ir grobiu, gali būti abejotinas sprendimas. Visgi būtent tokią užuominą palieka šiandien aptariamo „Dodge Raider“ vardas. Belieka įvertinti, ar už nurodytą kainą šis visureigis iš tiesų yra geras pirkinys.
Mados ir automobilių pasaulyje viskas juda ciklais. Aprangoje periodiškai grįžta jau primiršti siluetai, o automobiliuose tai pasireiškia retro stiliaus modelių banga. Pastaruoju metu tokių „laiko atsukimo“ projektų mažiau, ir tai kiek gaila, nes būtų nebloga proga sugrįžti prabangesniems kupė – kadaise buvusiems svarbia daugelio gamintojų gamos dalimi.
Neseniai buvo prisimintas vienas toks pavyzdys – 1998 m. „Lincoln Mark VIII“, kuris atrodė itin prižiūrėtas. Nors prašoma suma siekė apie 8 600 Eur, daugeliui ji pasirodė pateisinama dėl automobilio būklės ir išskirtinumo dabartinėje rinkoje – teigiamai tai įvertino didesnė dalis skaitytojų (68%).
„Raider“ iš tikrųjų nėra savas „Dodge“ modelis
Šiandieninis 1988 m. „Dodge Raider“ labiau atitinka dabartinį susidomėjimą kompaktiškais klasikinių formų visureigiais. Vis dėlto svarbiausia detalė ta, kad tai nėra savarankiškai „Dodge“ sukurtas SUV. Iš esmės tai perženklintas „Mitsubishi“ keturiais ratais varomas modelis, kuris skirtingose rinkose buvo žinomas ir kitais pavadinimais.
„Raider“ vardas iš visų variantų skamba rizikingiausiai vien dėl savo reikšmės ir to, ką ji gali asocijuoti. Be to, tuo metu pavadinimas kai kam galėjo priminti ir plačiai žinomą sporto komandą, kuri turėjo prieštaringą reputaciją.
Tuo laikotarpiu toks sprendimas buvo vadinamas „pririštu importu“: automobilis pagamintas Japonijoje, tačiau parduodamas su kito gamintojo ženkliuku. Ši „Raider“ istorija truko neilgai – tik trejus modelinius metus, nuo 1987 iki 1989 m.
Modelio giminaičiai garsėjo ralyje
Trumpa prekybos istorija kiek apmaudi, nes artimas šio modelio giminaitis buvo išgarsėjęs itin sunkiame „Paris–Dakar“ ralyje. Pirmasis laimėjimas pasiektas 1983 m. modifikuotos serijinės gamybos klasėje. Tai viena sudėtingiausių kategorijų, nes reikalaujama, kad automobilis išliktų labai artimas standartinei gatvinei versijai – leidžiami praktiškai tik saugos ir degalų talpos pakeitimai.
Sėkmė šiame ralyje gamintojui ilgainiui atnešė ir oficialų pripažinimą rekordų kategorijoje, siejamoje su daugiausia pergalių šiame maratone.
Konstrukcija ir technika: paprasta, bet tvirta
Tokie pasiekimai stebina mažiau žinant, kokia tvirta yra šio modelio konstrukcija. Po metaliniu kėbulu – klasikinė kopėčių tipo rėminė važiuoklė. Priekyje naudojama torsioninė pakaba, gale – spyruoklinė.
Po variklio dangčiu – 2,6 l darbinio tūrio atmosferinis benzininis eilinis keturių cilindrų variklis, anuomet laikytas vienu rimtesnių gamintojo pasiūlymų. Jo galia – 109 AG, o sukimo momentas – apie 175 Nm. Jėgainė derinama su 5 laipsnių mechanine pavarų dėže ir tvirta 4×4 sistema: rankiniu būdu užrakinami priekiniai stebulės mechanizmai ir dviejų diapazonų paskirstymo dėžė.
Dėl trumpos ratų bazės ir ganėtinai palankių įvažiavimo bei nuvažiavimo kampų toks visureigis teoriškai gali būti visai smagus bekelės žaislas.
Skelbime žadama „paruošta nuotykiams“, bet salonui reikia rimto valymo
Pagal skelbimą šis egzempliorius ir dabar esą pasirengęs važiuoti. Nepaisant amžiaus ir didelės ridos – apie 354 000 km – teigiama, kad automobilis tvirtas, be rūdžių ir be reikšmingų kėbulo problemų. Sidabrinės ir juodos spalvų derinys iš nuotraukų atrodo pakenčiamas, kaip ir plieniniai ratlankiai.
Vis dėlto padangos vizualiai panašios į labai senas, todėl jų keitimas naujam savininkui gali tapti vienu pirmųjų darbų.
Dar skubesnis darbas, sprendžiant iš nuotraukų, būtų salono sutvarkymas. Vidus atrodo itin nešvarus: galinė sėdynė panaši į ilgai naudotą gyvūnų poilsio vietą, o priekinės sėdynės primena išsiliejusių maisto likučių pasekmes. Teigiama pusė – komplektacija, regis, neišdraskyta: vietoje yra ir prietaisų bloko papildomi matuokliai, įskaitant įdomų posvyrio matuoklį. Vis dėlto bendras salono vaizdas rodo, kad reikės kruopštaus cheminio valymo.
Nešvara pati savaime nebūtinai reiškia technines bėdas. Pardavėjas nurodo, kad automobilis užsiveda, važiuoja ir yra eksploatuojamas. Taip pat minimi du atlikti baziniai darbai – įdėtas naujas akumuliatorius ir pakeista variklio alyva.
Kaina ir realybė: pigus, bet su kompromisais
Įdomu tai, kad visiškai priešingai nei salono būklė, dokumentai apibūdinami kaip tvarkingi. Už visureigį prašoma 2 250 Eur. Suma nedidelė, tačiau klausimas išlieka: ar toks perženklintas „Mitsubishi“ pagrindu sukurtas modelis vertas net ir tiek?
Reikia turėti omenyje, kad tai senas visureigis, kurio kai kurios dalys gali būti ne taip lengvai randamos. Dinamika taip pat bus toli nuo šiuolaikinių automobilių lygio. Kita vertus, dėl paprastos konstrukcijos, tikros 4×4 sistemos ir trumpos bazės jis gali suteikti nemažai smagumo, jei pavyks susitvarkyti būklės trūkumus.
Ką reikėtų įsivertinti prieš perkant
- Rida apie 354 000 km ir su tuo susijusi natūrali agregatų dėvėsena.
- Labai prasta salono švara – tikėtinos papildomos išlaidos valymui ir atnaujinimui.
- Senos padangos, kurias greičiausiai teks keisti nedelsiant.
- Ribotesnis dalių prieinamumas dėl perženklinimo ir modelio amžiaus.
- Paprasta, tvirta konstrukcija ir pilnavertė 4×4 sistema, galinti atsipirkti bekelėje ar žiemą.
Ar už 2 250 Eur tai protingas pirkinys, ar vis dėlto per daug apleistas net ir tokiai kainai – sprendimas priklauso nuo to, ar pirkėjui svarbiau žema įsigijimo kaina ir „tikro“ seno visureigio charakteris, ar tvarkinga būklė be papildomų darbų.
